Režisieriui Gintarui Varnui, su teatru „Utopia“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastačiusiam spektaklį „Getas“, pavyko getą suvokti kaip neatsiejamą nuo šiandienos. Čia į teatrinį įvykį žvelgta kaip į individo gyvenimą – žiūrovas nejučia tampa geto dalimi arba siekia jį sugriauti.
Atrodytų, kad vasara diktuoja savo ritmą – kaskart lėtą ir neįpareigojantį, turintį savotiško žavesio. Leidžiantį individui neįpareigojančiai reflektuoti tikrovę ir galbūt kurti projekcijas į ateitį. Ne tik dvasiškai, bet ir kūniškai pasinerti į troškimus. Tokios mintys kilo aplankius Palangos „Ramybės“ galeriją, kurioje veikia trijų menininkių atskiros parodos – tapytojos Miglės Kosinskaitės, tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės ir Paryžiuje gyvenančios menininkės Rūtos Jusionytės.
Grafikę Kristiną Norvilaitę galima vadinti vietoje nenustygstančia menininke, kuri aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose, iliustruoja knygas, vykdo edukacinius užsiėmimus, kuria scenografiją spektakliams. Šį sykį K. Norvilaitė kviečia į Kauną – į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtą parodą „Aš klausausi muzikos“.
Įdomu, kokios mintys kyla, kai išgirstame žodį „pliažas“. Vieniems tai – vasara, kitiems – Lietuvos pajūris, atostogos, ramybė ar tiesiog karšti čeburekai. Skirtingos asociacijos gali būti išryškinamos ir fotografijos mene. Štai kasmetinis Kauno tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ siūlo užsukti į Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią parodą „Pliažo sezonas“, kurioje iš tikrųjų galima pasijusti kaip prie jūros.
Ukrainiečių tapytojas Rustamas Mirzoevas kartu su Ievgenu Petrovu ir Mykolu Belousu kovo 23 – balandžio 22 dienomis pristatė darbus parodoje „Atstumtieji“. Darbai, eksponuoti Vilniaus galerijoje „Cechas“ ne tik reprezentavo skirtingus autorius, bet taip pat išryškino jų panašumus. Autoriai pabrėžia individualų tikrovės-fantazijos suvokimą, perteikiamą per plastiką ir figūratyvumą.
Nacionalinis Kauno dramos teatras, rodos, kaskart metų pabaigą pasirenka pažymėti naujo spektaklio premjera, kuri žiūrovus nuteiktų gana šventiškai ir pakiliai. Prieš porą metų buvo pristatomas Gintaro Varno spektaklis „Biografija: vaidinimas“, prieš metus – Vido Bareikio „Hamletas“. Pastarasis teatrinis įvykis buvo šventiškas, pompastiškas ir ypač šiuolaikiškas. Būtent postmodernus režisieriaus žvilgsnis į realijas spektaklyje tiko ir rado aiškią vietą. Šių metų naujojo sezono premjerų ratą užbaigė Jono Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“, kuris režisierių po dešimties metų pertraukos sugrąžino į Kauno teatrinį gyvenimą.
Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.