Autorius: Aistė Marija Grajauskaitė

Aistė Marija Grajauskaitė

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

Aistė Marija Grajauskaitė

Kasparo Podnieko laiko ir vietos erozija

Paskutinės rugsėjo savaitės viduryje ši paroda, apie kurią rašau, bus uždaryta. Tai bus eilinė savaitė 2016 metais, kurie į istoriją pateks kaip metai, kai Trumpas su Clinton kovojo ir žaidė savo sostų karus Amerikoje, o Europoje vėlei buvo praūžusios kelios bienalės, kurios sulaukė atgarsių, menkesnių nei teroro išpuoliai. Lygiai tokiais pat, niekuo neišsiskiriančiais 2013 metais, tokį pat, tik šiltesnį rugsėjį, šalimais šiūruojant Krišo Salmanio instaliacijai-medžiui, žiūrėjau į (tuomet man pasirodžiusias baisiai keistas) menininko Kasparo Podnieko fotografijas, kybančias Venecijos bienalės Arsenale. Šį rugsėjį šalta ir jokia instaliacija nebešiūruoja, ir jau nebe Venecija, dabar – Vilnius.

Žvelgiant retrospektyviai, Kasparas Podniekas yra metodiškai nuoseklus menininkas, kokių reta šiandienos Baltijos šalių konceptualaus meno erdvėje. Tad jau vien dėl to galite nesisieloti, kad neapsilankėte parodoje (tačiau tai negelbsti jūsų nuo savęs klausinėjimo, kodėl ją praleidote), nes greičiausiai artimiausioje jo ekspozicijoje būsite įvesti į kūrybinį naratyvą itin subtiliai ir detaliai.