Autorius: Alberta Vengrytė

Alberta Vengrytė

Pokalbis su Zoë Charlton

Kalbamės jūsų vizito Vilniaus dailės akademijoje metu. Neseniai pradėjote skaityti paskaitas George’o Masono universitete Ferfakso mieste, Virdžinijoje (JAV). Taip pat dėstėte Amerikos universitete Vašingtone, kur savo katedroje buvote pirmoji afroamerikietė. Dirbate ir aštuonių narių valdymo komitete Baltimorės meno muziejuje tam, kad „pergalvotumėte teisingas ir atskaitingas kultūros institucijų struktūras ir funkcijas įvairiose vietos ir regionų bendruomenėse“. Kaip visa ši akademinė veikla sutampa su jūsų kūrybine veikla? Amerikos akademinė bendruomenė jums atrodo labiau nutolusi ar įsitraukusi į aktualiausius šiuolaikinio meno procesus? Ar turėjote galimybę žvilgtelėti į Vilniaus akademinę bendruomenę – ar ji labai skiriasi?

Alberta Vengrytė

Paroda „Atspirties taškas“ MO muziejuje

Prieš aptardama naujausią MO muziejaus parodą „Atspirties taškas“ (kuratoriai Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas), norėčiau pasidalinti keliomis bendro pobūdžio mintimis.

Alberta Vengrytė

Pokalbis su meno kritike, knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ autore Gilda Williams

Jei esate meno kritikas ar istorikas, susitikimas su dr. Gilda Williams prilygsta hipotetinei situacijai, kai sutinkate tikrą Kalėdų Senelį savo mėgstamiausios roko grupės koncerte. Ji – populiarios knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ (2018 m. vertimą į lietuvių kalbą parengė ir knygą išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla) autorė, aktyvi „Arforum“ kritikė, dėsto Londono Auksakalių koledže, kaip lektorė dirba „Sotheby’s“ meno institute ir „Frieze“ akademijoje, skaitė paskaitas „The Guardian“ meistrystės klasėje, buvo komisijų narė prestižiniuose meno konkursuose (pvz., „Max Mara Art Prize“ 2011-aisiais, „Other Art Fair“ 2018-aisiais) – daugiau nei dešimtmetį dirbo „Phaidon“ leidyklos atsakingąja redaktore. Šis pokalbis – tai nuostabi rašymo apie šiuolaikinį meną pamoka, todėl visai nesutrinku Gildai jį pradėjus.

Alberta Vengrytė

Jei esate meno kritikas ar istorikas, susitikimas su dr. Gilda Williams prilygsta hipotetinei situacijai, kai sutinkate tikrą Kalėdų Senelį savo mėgstamiausios roko grupės koncerte. Ji – populiarios knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ autorė. Šis pokalbis – tai nuostabi rašymo apie šiuolaikinį meną pamoka, todėl visai nesutrinku Gildai jį pradėjus.

Alberta Vengrytė

Buvusioje „Penkiukų“ gamyklos teritorijoje, besiformuojančiame menininkų bei kūrybininkų kvartale, atsidaro menininkų dienos centras „Autarkia“.

Spalio 28 d., penktadienį, 20:00 val., buvusiose VGTU elektronikos fakulteto valgyklos erdvėse (Naugarduko g.41, Vilnius), vyks performatyvi spaudos konferencija „Preasskfreesense“, kurios metu menininkas ir idėjos iniciatorius Robertas Narkus pristatys projekto misiją, o į publikai kilusius klausimus atsakys poetas bei atlikėjas Žygimantas Kudirka – Mesijus. Vakaro metu menininkas Canas Ahmetas Boyanas (Turkija), bendradarbiaudamas su Vilniaus Patafizikos Institutu ir genų inžinieriumi Šarūnu Daunoru, pristatys autonomišką biosferą – unikalų skulptūrinį sprendimą (instaliaciją), kurioje išmanioji augalininkystė ir bioinžinerija susiduria su šiuolaikinio meno strategijomis. Ekspoziciją ir muzikinę programą papildys specialūs „Autarkijos“ draugų įnašai bei šventinės dedikacijos. Norėdami nepraleisti naujausios informacijos, sekite mus facebook puslapyje: fb.me/autarkiaspace.

Alberta Vengrytė

Kitty Kraus ir Martinas Ebneris Šiuolaikinio meno centre

Kasdienybėje pasitaiko akimirkų, kurios priverčia suabejoti srautu tekančiais ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusiais įvykiais, informacija, žiniomis, biologija, kalba ir santykiais kaip vienintele čia ir dabar mums bent kiek priklausančia, o ir mus pačius įteisinančia esatimi. Kalbu apie akimirkas, kurios išnyra įprastame laikovaizdyje su juo akivaizdžiai prasilenkdamos arba pro jį pesiršviesdamos ir taip palikdamos už savęs net vaizduotę (nes juk tam, kad suvoktume kažką įsivaizduojantys, prireiks bent dalies sekundės...). Gali skambėti banaliai, bet panašios akimirkos neišvengiamai yra vizualios – apie savo egzistavimą jos pirmiausia įspėja išorinės ir vidinės regos prietaisus – ir kaip tik dėl šios priežasties, kartu su sinchroniškai patiriamais jausmais bei fiziniais pojūčiais, žmogaus atmintyje įsirašo tarsi atgijęs ir gerokai išsitęsęs punctum. Įgudęs protas šią dabarties išdaigą gal ir pavadintų „laikmenos nuskaidrėjimu“, tačiau daugeliu atveju tos unikalios akimirkos virsta paprasčiausiu „išgyvenimu-kometa“, kurios blyksniui nuslopus įkaitusios dalelės pasklinda įprastoje kasdienybėje. Kaip tik čia susiduriame su problema – kartą įsileidus regėjimą, jau nenustojama jo laukti. Beviltiškai sekama jo pėdsakais, ieškant bent kokio ženklo ar palankių aplinkybių, įrodančių, jog tai buvo tikra ir dar gali pasikartoti...

Alberta Vengrytė

Apie tai, kaip fiktyvus personažas O., ieškodamas deimantus kolekcionuojančio šventiko, pateko į parodą „Hibridiniai peizažai“ VDA Nidos meno kolonijoje

Pradžias bei įžangas neretai lydi pasakojimai, tad ir šį kartą neišvengsime virš pagrindinio teksto horizonto išnyrančio nutikimo… Vasara pasitaikė hibridinė, taigi ir pasakojimo herojus, Nidos miesteliui artimos vietovės postinternetinio dienraščio apžvalgininkas, kalbėdamas per daug nesijaudino dėl savo istorijos galimumo, pamokomosios vertės ar siužetinio vientisumo. Dirbdamas žiniasklaidai jis gerai suvokė persidengiančių tiesų poveikį, todėl užvis labiau jį domino skyryba. Ir, nors pastarąją išmanė puikiai, jo ekspedicinė kelionė netapo vietos sakme ar sensacija (tikėtasi buvo…), o šiame tekste svarbi yra tiek, kiek svarbu jo skaitytojui patirti hibridiniame Kuršių nerijos laike tuokart nusidriekusį peizažą – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos rezidentų sukurtą ir įsteigtą meninę tikrovę (kuratorius Vytautas Michelkevičius). Jos erdvėje susiraizgė politinės, socialinės ir sezoninės apeigos, apnyko skirtis tarp globalaus pasaulio ir lokalių bendruomenių kuriamo mito, archeologija išsprūdo iš praeities ir dabarties suvokimo, o bene vieninteliu mūsų svečiui atpažįstamu kelrodžiu liko popierinių palmių lapų kaskados, kybančios kolonijos parodų salės padangėje, bei kompasas, skaičiuojantis svetur praleistas valandas.