Autorius: Julijus Grickevičius

Džiazas su šauktukais

Balandžio 27–30 d. Brėmene įvyko dvyliktoji džiazo industrijos mugė „jazzahead!“. Mugės pavadinimas rašomas su šauktuku, tarsi pakiliu tonu. Būtent taip ir norisi kalbėti apie šį reiškinį. Lietuvos džiazą šįmet pristatė rekordiškai didelė delegacija. Ketvirtą kartą mugėje dirbo Lietuvos džiazo federacijos nariai Solveiga Rusytė ir Julijus Grickevičius, mugėje pirmą kartą po ilgos pertraukos dalyvavo muzikantai: pianistai Dmitrijus Golovanovas ir Vytis Smolskas, grupės „Sheep Got Waxed“ vadybininkė Simona Kliševičienė, buvo galima sutikti „Vilnius Jazz“ organizatorių Antaną Gustį, „Vilnius Mama Jazz“ rengėjus Juditą Bartoševičienę ir Kristijoną Bartoševičių. Lietuvos džiazo federacijos dalyvavimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Regis, jau įprasta išvysti Lietuvos stendą bendrame „jazzahead!“ kontekste. „Jazz From Lithuania“ stendas draugiškai įsispraudė tarp vokiečių džiazo žurnalo „Jazzthetic“, Kanados muzikos atstovybės ir vieno iš Juodkalnijos festivalių.

Kultūrinių mainų kryptis į Rytus

Prieš savaitę Lietuvos kamerinis orkestras grįžo iš ketvirtųjų gastrolių Kinijoje. Svarbiausias išvykos aspektas – kultūriniai mainai. Vis dažniau kalbama apie Vakarų kultūros eksportą ir kelius į Kiniją, todėl galime pasvarstyti, kodėl ši kryptis tokia aktuali?

Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo kultūrinės revoliucijos, kai Vakarų klasikinė muzika buvo uždrausta, o Ludwigo van Beethoveno įrašai galėjo būti prilyginti nusikaltimui, Kinija jau kuris laikas išgyvena naują erą. Valstybė stato naujus operos teatrus, koncertų sales, investuoja į infrastruktūrą. Susidomėjimą lemia ne tik milžiniškos investicijos. Veikia vadinamas „Lang Lango“ efektas – pasaulinės kinų pianisto šlovės įkvėpti maždaug keturiasdešimt milijonų jaunuolių lanko fortepijono pamokas.

Tačiau Kinija nori ne tik importuoti, bet ir eksportuoti, tapti įdomi ne prekėmis, o kultūra. Į Kinijos kultūros eksportą kasmet investuojama beveik pusė milijardo dolerių ir kalbama ne tik apie Kinijos tradicinės muzikos orkestrus, bet ir apie europietiško modelio simfoninius kolektyvus bei solistus. Juokaujama, jog Kinija siekia užkariauti Europą jos pačios metodais. Kinijos operos, baleto trupės ir simfoniniai orkestrai vis dažniau rengia gastroles Tolimuosiuose Rytuose, kurių scenose anksčiau karaliavo europiečiai. Vien Pekine dirba per dešimt simfoninių orkestrų, sostinės prieigose savo atstovybę steigia Julliardo mokykla.

Vieninteliam koncertui buriasi V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio

Regis, net ištikimiausi melomanai nesitikėjo išvysti Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą ir Vladimirą Čekasiną muzikuojant vienoje scenoje. Tačiau jiems skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija šią svajonę paverčia tikrove. Po dešimtmečių pertraukos vasario 17 d., penktadienį, LDK Valdovų rūmų salėje šie trys džiazo gigantai kviečia į vienintelį koncertą.

 

Šiemet švenčiamos net kelios improvizacinei muzikai reikšmingos sukaktys: sueina 45 metai nuo Ganelino–Tarasovo–Čekasino trio (GTČ) įkūrimo ir trisdešimt, kai šis trio iširo. Vasario 16-osios išvakarėse Prezidentūroje jiems bus įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, kurią muzikai vadina ne tik asmeniniu, bet ir visos džiazo kultūros laimėjimu.

Apie muziką ir infrastruktūrą

Gegužės pabaigoje įvyko ilgai lauktos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės Čekijoje, festivalyje „Prahos pavasaris“, ir koncertas naujoje Katovicų koncertų salėje Lenkijoje. Pradėtas rengti 1946-aisiais, įkurtas dirigento ir kompozitoriaus Rafaelio Kubeliko, „Prahos pavasaris“ tapo Čekijos ir visos Europos muzikinio gyvenimo ikona. Šiame festivalyje debiutavo Leonardas Bernstainas, čia Mstislavas Rostropovičius sutiko Galiną Višnevskają. Nuo 1949 m. „Prahos pavasaris“ tapo žymiausių pasaulio simfoninių orkestrų podiumu. Todėl ir šiemet, 71-ajame festivalyje, jautėsi ryškus simfoninės muzikos atspalvis.

Prieš lietuvių koncertą publika klausėsi „Staatskapelle Berlin“ koncerto, po dienos – BBC simfoninio orkestro. Pasirodymus surengė ir „Rudolfinum“ salės šeimininkai – Prahos filharmonijos orkestras, vėliau skambėjo akademijos „St. Martin in the Fields“ orkestro koncertas. Iš viso buvo galima pasiklausyti per 50 įvairaus „svorio“ pasirodymų.

Ritmo viražai

Nedaug atlikėjų rizikuotų ir leistųsi į tokią avantiūrą kaip Arkadijus Gotesmanas. Surengti improvizacinės muzikos festivalį toli nuo sostinės, atokiame Lietuvos kampelyje, kur ji skamba itin retai! „Ritmo viražai“ – pirmasis perkusijos festivalis Šeduvoje, vykęs gegužės 27–29 d., o jo sumanytojas ir meno vadovas – Arkadijus Gotesmanas. Kai jis užsiminė apie renginį, išsyk nevalingai pradėjau ieškoti jo sąsajų su šiuo miesteliu. Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent Šeduva, Arkadijus bedė pirštu į giedrą paskutinio gegužės savaitgalio dangų. Suprask, iš ten. Šia idėja patikėjo ir vietos kultūros ir amatų centras, įgyvendinęs perkusininko padiktuotą festivalio planą. Pernai rugsėjį Arkadijus Gotesmanas su pianistu Dmitrijumi Golovanovu koncertavo Šeduvoje ir pristatė knygą „Išgelbėti bulvių maišuose“. Tokia yra festivalio priešistorė.

Festivalį atidarė iš Šeduvos kilęs perkusininkas Martynas Lukoševičius su grupe „Hand Voices“. Prieš devynerius metus suburti ansamblį įkvėpė Linas Rimša. Per savo istoriją „Hand Voices“ dalyvavo daugelyje įsimintinų įvykių, kuriuose juos lydėjo įkvepėjo L. Rimšos kūryba. O šio festivalio kontekste tai buvo, ko gero, nuosaikiausias pasirodymas.

Dar nesumedžiotas Lietuvos džiazas

Viso pasaulio džiazo atstovai kasmet renkasi ne kuriame nors megapolių, o Brėmene. Vienuolika metų iš eilės šis miestas yra džiazo atlikėjų, prodiuserių, festivalių organizatorių, agentų, leidėjų, žurnalistų, kritikų traukos vieta, mat čia vyksta džiazo mugė „jazzahead!“. Jos statistika: 15 000 klausytojų aplankė 40 koncertų, yra 35 scenos, 2750 profesionalių dalyvių, 969 kompanijos iš 57 šalių. „jazzahead!“ sudaro kelios dalys – pirmiausia paroda, kur savo nacionalinius stendus įrengė daugelis Europos šalių, Šiaurės Amerikos, Azijos atstovų, taip pat leidybinių kompanijų, žurnalų, agentūrų atstovybės. Ypač parodoje ryškios skandinavų, austrų, šveicarų erdvės, pirmą kartą nacionalinius stendus įrengė Rusijos džiazo atstovai, itin prašmatnus ir su užmoju Azerbaidžano stendas. Šių metų šalis partnerė buvo Šveicarija, todėl dėmesys jai ypatingas.

 

Tris vakarus skamba showcase (parodomosios programos) koncertai. Jie surikiuoti po šalies partnerės, Europos džiazo tinklo (European Jazz Network), užjūrio džiazo ir, žinoma, Vokietijos džiazo mugės vėliavomis. Kiekvieną projektą atrenka specialus žiuri. Trijų dienų panorama turtinga, joje – atradimai, naujienos ir jau žinomi vardai, tokie kaip Omeras Avitalis (JAV), „Minafric Orchestra“ (Italija), Trondheimo džiazo orkestras (Norvegija) ir kiti. Kitiems tai unikali proga prisistatyti koncentruotai profesionalų komandai ir galbūt atrasti kelius į naujus vandenis. Beje, į šią programą patekti nėra lengva. Yra tūkstančiai kandidatų, neretai sėkmė aplanko po penkerių ar daugiau metų. Šansus atsidurti šioje terpėje didina klubų programa, joje dalyvauja per tris dešimtis Brėmeno muzikos klubų, laikinų scenų. Bet svarbiausia – kasmet būti mugėje ir apie tai įvairiomis priemonėmis kalbėti.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”