Autorius: Liudvikas Jakimavičius
Liudvikas Jakimavičius
Užbrėžta juoda linija
Romualdas Granauskas (1939–2014)
Būna, kai žinia apie artimesnio ar tolimesnio žmogaus mirtį tave užklumpa tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Stovi sutrikęs, priblokštas ir suglumęs, nes su kiekvienu išėjusiu užsiskliaudžia didesnis ar mažesnis pasaulis. Dabartinė mūsų literatūra (poezija) tokį didįjį šoką patyrė staiga netekusi Sigito Gedos ir antru smūgiu – Marcelijaus Martinaičio. Prozos girią giltinė pradėjo genėti nuo Antano Ramono ir Jurgio Kunčino. Po to šniojo plikuoju būdu nesirinkdama nei medžio rūšies, nei amžiaus. Pagaliau šią savaitę „miško kirtimo“ ciklą užbaigė Romualdu Granausku. Romualdo netektis jau nėra mums kokia nors netikėta staigmena. Po Juozo Apučio mirties Granauskas kirtavietės plynėje buvo palikęs stovėti vienas tos rūšies medis, nuo vėjų beveik nepridengtas pomiškio. Jis puikiai suprato tą savo – „paskutinio“ likusiojo padėtį. Apie tai juk ir „Gyvenimas po klevu“, ir „Peteliškė ant lūpų“, ir visa kita, apie ką mums rašytojas pasakojo. Epochos pabaiga.
Liudvikas Jakimavičius
Našlaičiai
Atsisveikinus su Marcelijum Martinaičiu
Sunku atgauti žadą ir sklandžiai dėlioti mintis, kai per maža distancija, per arti Marcelijus ir per savas. Reikėtų kažkaip apeiti iš kitos pusės, iš tolo. Pamenu
Liudvikas Jakimavičius
Valdui Gedgaudui pavėjui
(1962–2013)
Sužinojęs liūdną žinią apie Valdo mirtį paskambinau vienam iš „Svetimų“ Alvydui Šlepikui, kad pažadintų iš staigaus ir netikėto sukrėtimo. Prieš kelias savaites Pilies gatvėje buvau sutikęs Valdą. Vaikštinėjome, šnekučiavomės, pokštavome. Atrodė sveikas kaip eržilas, tad netikėta žinia apie jo mirtį ir sunkią ligą man buvo tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Vadinasi, buvom gerokai toli vienas kito, nors retsykiais likimas lėmė pabūti visai šalia ir pajusti nesumeluotą draugystę, kurią retai aptiksi narcizų rašytojų bendruomenėje.
Mes, šiek tiek vyrėlesni Marcelijaus Martinaičio Vilniaus universitete suburto literatų būrelio „pameistriai“, gana akylai stebėjome po mūsų susibūrusios „Literatų kalvės“ darbus. M. Martinaitis tas pats, literatų būrelis tas pats, bet jie kaip kokie keturvėjininkai deklaravo, kad yra kitokie – „Svetimi“, kai tuo pat metu „Sietynas“ stengėsi kultūroje ir atgimstančioje visuomenėje ieškoti bendrystės ir savumo saitų. Vyrai jie buvo puikūs ir talentingi, o ir labai saviti, ką liudija visiškai skirtingos jų gyvenimų trajektorijos. Beje, ne kartą susiėjusios su mūsiškėmis.
