Kažkas kita
Pasiūlyčiau patirti šią parodą kaip organizmą. Įlįsti į vidų, skysčius ir materiją, laiką ir vietą, kuriuos ji konstruoja pagal savo sukoduotą genomą: „tai, kas šiandien – meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“. Tas „kažkas kita“ apjungia išvardintas sudedamąsias dalis (meno kūrinį, laiką) ir ima veikti jų viduje kaip suvokimo katalizatorius. Šios reakcijos negalima sudėti į jau populiarią meno kūrinio, kaip įvykio, schemą. Ji reikalauja būti praplėsta iki vyksmo, nes čia nuolat pereinama iš vienos rūšies materijos į kitą, ir dar, ir dar kitą, o iš laiko ištraukiamas linijiškumas, kol jo audinys tampa vientisa neapibrėžiama plokštuma.
Laiko siūlai pradedami traukti jau per parodos atidarymą. Perrine Bailleux dainuoja „Nepaisant visko“. Teorinis tekstas virsta daina apie Kazimiro Malevičiaus drobę „Dvi seserys“, kurios datą menininkas „paankstino“ apie dvidešimt metų. Visai neseniai menotyrininkai tai nustatė ir padarė išvadą, kad Malevičius tiesiog suklastojo darbų chronologiją iki ir po „Juodo kvadrato“, norėdamas parodyti nuoseklų savo kelią iki abstrakcijos. Tačiau šis kaltinimas „klastote“ neįtikino menininkės ir ji pasuko pasakojimą į kitą pusę. Perrine Bailleux dainuoja-klausia: o ką, jei tai nėra klastotė, bet paslėpta menininko žinutė ateičiai ir tiems, kurie galės ją perskaityti? Menininkės teigimu (dainavimu) – tai Malevičiaus gestas prieš chronologiją ar chronologijos pritaikymą menui. Tai gestas prieš istoriją ir žanrus – teigimas, kad menas nepaklūsta laikui ir visa, kas buvo ir bus sukurta, gali ir egzistuoja vienoje erdvėje, nepriklausomai nuo to, kada meno kūrinys pasirodė. Paveikslas iš erdvinės plokštumos persikelia į laikinę ir virsta mąstymu per abstrakciją. Tai veda prie kito įrodymo. Šiame Malevičiaus paveiksle paslėptas, o kartu ir labai akivaizdus vienas elementas, atėjęs iš jo ankstesnės kūrybos. Priklausomai nuo to, kaip jūs mąstote, jis yra paslėptas arba labai akivaizdus. Jei įdėmiai žiūrėsite, jį būtinai atrasite.