7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Karina Simonson

Karina Simonson

Ieškant gijų

Afrikos šalių paviljonai 58-ojoje Venecijos bienalėje

Afrikos šalių dalyvavimo Venecijos meno bienalėje istorija yra labai nesena, prasidėjusi tik 2007 m. prieštaringai vertinamu Afrikos paviljonu, siekusiu atstovauti viso žemyno menui. Jis buvo organizuotas kaip 52-osios Roberto Storrso kuruotos bienalės dalis ir finansuotas kongiečio kolekcininko Sindikos Dokolo. Nepaisant renginį lydėjusio entuziazmo ir postūmio jausmo, inicijavusio nacionalinių Afrikos paviljonų steigimą, jų išliko nedaug.

 

Afrikos žemyno ir jo diasporos meno indėlis buvo ypač išryškintas ir įtrauktas į bienalės darbotvarkę nigeriečio menininko ir kuratoriaus Okwui Enwezoro dėka, jis 2015 m. kuravo 56-ąją Venecijos bienalę pavadinimu „Visos pasaulio ateitys“. Bienalėje pasirodė kūriniai, pasakojantys apie besitęsiantį kolonizacijos poveikį, klimato kaitą ir migracijos kaip „krizės“ suvokimo poveikį. Tačiau kitais metais Christine Macel iškelta tema „Viva Arte Viva!“ garbino menininkus ir „meną dėl meno“, taigi atitolino bienalę nuo politinių apmąstymų.

Seišelių paviljono fragmentas
Seišelių paviljono fragmentas
El Anatsui (Gana). N. Lighter nuotr.
El Anatsui (Gana). N. Lighter nuotr.
Felicia Abban (Gana). N. Lighter nuotr.
Felicia Abban (Gana). N. Lighter nuotr.
Dramblio kaulo kranto paviljono fragmentas
Dramblio kaulo kranto paviljono fragmentas
Egipto paviljono fragmentas
Egipto paviljono fragmentas
Egipto paviljono fragmentas
Egipto paviljono fragmentas
Madagaskaro paviljono fragmentas
Madagaskaro paviljono fragmentas
Pietų afrikos respublikos paviljonas
Pietų afrikos respublikos paviljonas
Karina Simonson

Istorija virsta istorijomis

Trys užsienio parodos

Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.

Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
Karina Simonson

Atidus dėmesys

Menininkių kūrybai skirta knyga

Kiekgi galima laukti / What Took You So Long, sud. Monika Krikštopaitytė, Vilnius: „Lewben Art Foundation“, „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, 2018, 320 p. Lietuvių ir anglų kalbomis

„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
„Lewben Art Foundation“ albumas „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“. I. ir L. Klimaičių nuotr.
Karina Simonson

Ar progos keičia įpročius?

Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį

Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.

Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
Karina Simonson

Tikrinant istorijos ribas

Trys parodos. Paryžius, Londonas, Stokholmas

Paklaustas, kas jį paskatino tapti fotografu, Davidas Goldblattas yra pasakojęs, jog veikiausiai tai nutiko paskutiniais mokyklos metais, 1948-aisiais. Jį sužavėjo pats fotografijos procesas. Juk tai – stebuklas. Fotografui taip atrodo iki šiol. Iš pradžių jis fotografavo savo kuriamus laivų modeliukus, bet labai greitai susidomėjo fotografija kaip raiškos priemone. Pradėjo suprasti, kad tai puikus būdas kalbėti ir pasakoti apie šalį, kurioje gyveno – Pietų Afriką. Ir tą jis tebedaro jau daugiau kaip 50 metų.

David Goldblatt, „Rūkanti moteris" (Johanesburgas). 1972 m.
David Goldblatt, „Rūkanti moteris" (Johanesburgas). 1972 m.
David Goldblatt, „Miegantis“ (Johanesburgas). 1975 m.
David Goldblatt, „Miegantis“ (Johanesburgas). 1975 m.
David Goldblatt, „Minutėle. Fotografas“ (Johanesburgas). 1955 m.
David Goldblatt, „Minutėle. Fotografas“ (Johanesburgas). 1955 m.
Alvin Langdon Corburn, be pavadinimo. 1917 m. George Eartman House, Niujorkas
Alvin Langdon Corburn, be pavadinimo. 1917 m. George Eartman House, Niujorkas
Luo Bonian, Be pavadinimo. 4 deš.
Luo Bonian, Be pavadinimo. 4 deš.
Maya Rochat, „Uola yra upė (Meta meilė)“. 2017 m.
Maya Rochat, „Uola yra upė (Meta meilė)“. 2017 m.
Mayo, „Smūgis lazda“. 1937 m.
Mayo, „Smūgis lazda“. 1937 m.
Amy Nimr, „Be pavadinimo (kūno anatomija)“. 1940 m.
Amy Nimr, „Be pavadinimo (kūno anatomija)“. 1940 m.
Karina Simonson

Afrotopija

Malio sostinėje Bamake įvyko 11-oji fotografijos bienalė

Nuo tada, kai 1994 m. Malio sostinėje Bamake atsidarė pirmoji Afrikoje Fotografijos bienalė „Rencontres de Bamako“, ji tebėra viena svarbiausių Afrikos žemyno bei jo diasporos kultūrinio gyvenimo dalių. Tai vienintelė bienalė pasaulyje, skirta fotografijai iš Afrikos, ir vienintelis Afrikos žemyne reguliariai rengiamas tarptautinis fotografijos festivalis.

Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.
Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.
Alain Polo, „Baltas aukojimas“. 2016 m.
Alain Polo, „Baltas aukojimas“. 2016 m.
Bianca Baldi, videoinstaliacija „Akis tavo galvos juodulyje“. 2017 m.
Bianca Baldi, videoinstaliacija „Akis tavo galvos juodulyje“. 2017 m.
Baudouin Mouanda, „Vaiduoklių kronikos“. 2017 m.
Baudouin Mouanda, „Vaiduoklių kronikos“. 2017 m.
Cairo Bats, „1-as veiksmas. Stogas“. 2016 m.
Cairo Bats, „1-as veiksmas. Stogas“. 2016 m.
Eric Gyamfi, „Visai kaip mes“. 2016 m.
Eric Gyamfi, „Visai kaip mes“. 2016 m.
Girma Berta, „Judantys šešėliai II“. 2016–2017 m.
Girma Berta, „Judantys šešėliai II“. 2016–2017 m.
Fototala King Massassy, „Produktyvi anarchija“. 2017 m.
Fototala King Massassy, „Produktyvi anarchija“. 2017 m.
Karina Simonson

Pasaulio meno istorija pagal šeichus

Apie naują muziejų Abu Dabyje

Viename iš Jungtinių Arabų Emyratų, Abu Dabyje, praeitų metų rudenį atsidarė didžiausias Arabijos pusiasalyje meno muziejus – Abu Dabio Luvras (Louvre Abu Dhabi). Lapkričio 11 d. plačioji visuomenė galėjo pamatyti baltų galerijų girliandas ir įspūdingą virš jų sklandantį kupolą. Saulės spindulių kaskados krito per nerūdijančio plieno ir aliuminio pastato nėrinius bei žvaigždės formos raštus. Tačiau kad šis žvaigždėtas dangus sužibėtų, teko ilgai laukti – siekiant sukurti pasaulinio garso muziejų, statybos vėlavo penkerius metus. Prie to prisidėjo ekonominė krizė, krentančios naftos kainos, politinė įtampa regione bei nuožmūs Prancūzijos intelektualų debatai apie šalies meno vertybių skolinimo riziką.

 

2007 m. Luvro muziejus Paryžiuje pasirašė 423 mln. eurų sutartį, leidžiančią Abu Dabio vyriausybei 30 metų naudoti Luvro vardą savo naujam muziejui, o dar 604 mln. eurų – už nuolatinę konsultaciją ir pagalbą valdant muziejų. Tačiau Abu Dabio Luvras jokiu būdu nėra Prancūzijos Luvro kopija ar padalinys, tai atskira institucija, siūlanti savo muziejaus interpretaciją, atspindintį jos erą ir vietinės šalies tradicijas. Emyratuose atsidaro vis daugiau naujų mokyklų ir universitetų, o keletas pripažintų tarptautinių institucijų, siūlančių pasaulinio lygio kultūrinę edukaciją, atvėrė savo duris ir Persijos įlankoje. Tarp jų yra Niujorko universitetas Abu Dabyje su meno istorijos kursais, taip pat Paryžiaus Sorbonos universitetas ir Emyratų Zayedo universitetas su muziejų studijų programomis. Taigi naujasis Abu Dabio Luvras gali tapti viena patraukliausių darboviečių būsimiems meno ekspertams.

Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Kupolo fragmentas.E. Rust nuotr.
Kupolo fragmentas.E. Rust nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. E. Rust nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. E. Rust nuotr.
Karina Simonson

Grožis gali būti žiaurus

Vilnietiški Samuelio Bako kūrybos namai

 


Lapkričio 16 d. Vilniuje buvo iškilmingai atidarytas naujas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys – Samuelio Bako muziejus. Jis įkurtas praplėtus Tolerancijos centro (Naugarduko g. 10, Vilnius) ekspozicines erdves. Architektūrinį renovacijos projektą rengė a.a. Leonidas Merkinas, ir jo vadovaujama įmonė „Architektūros paletė“, o muziejaus dizainerė Viktorija Sideraitė-Alon, glaudžiai bendradarbiaudama su menininku ir Samuelio Bako muziejaus vadove Ieva Šadzevičiene, rūpinosi ekspozicijos dizainu.

Naujajam muziejui priklauso 161 kv. m. ekspozicinis plotas, kuriame eksponuojami 37 (iš 54 dovanotų) pasaulyje žinomo dailininko Samuelio Bako tapybos darbai, datuojami 1946–2011 metais. Į muziejų patekti galima per Tolerancijos centrą. Antrame aukšte ekspozicijos pradžią aiškiai žymi taip pat Sideraitės-Alon sukurtas muziejaus logotipas – ryškiai mėlynos Samuelio Bako vardo raidės su subtiliai atkartotu jo parašu žemiau.

Samuelis Bakas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Samuelis Bakas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Samuelis Bakas vaikystėje. „Pucker Gallery“ nuosavybė
Samuelis Bakas vaikystėje. „Pucker Gallery“ nuosavybė
Pinkas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Pinkas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Muziejaus ekspozicijos fragmentas. J. Jarmalavičiaus nuotr.
Karina Simonson

Nuo siloso bokšto iki muziejaus

Keiptaune atsidarė didžiausias šiuolaikinio Afrikos meno muziejus

Siloso bokštas yra įprastas lietuviško gamtovaizdžio objektas. Ypač – apgriuvęs. Tačiau, deja, nė vienas iš jų nėra prikeltas naujam gyvenimui kaip Pietų Afrikoje, kur siloso bokšte įkurtas šiuolaikinio Afrikos meno muziejus.

Zeitzo šiuolaikinio Afrikos meno muziejus, arba „Zeitz MOCAA“, atsidarė rugsėjo 22 d. Keiptaune ir dabar yra didžiausias šalies meno muziejus. Iš buvusio, 1920 m. statyto kukurūzų siloso bokšto atsiveria vaizdai į Atlanto vandenyną ir prašmatnią Keiptauno Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinę, kur prieš tris dešimtmečius suklestėjo mažmeninė prekyba, nekilnojamasis turtas ir turizmas. Tai viena iš labiausiai lankomų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vietų, pasak statistikos, sezono įkarštyje pritraukiančių iki 100 000 žmonių per dieną.

Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA pastato fragmentas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA pastato fragmentas. I. Baan nuotr.
Jochen Zeitz. Zeitz MOCAA nuotr.
Jochen Zeitz. Zeitz MOCAA nuotr.
Zeitz MOCAA fasadas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA fasadas. I. Baan nuotr.
Siloso bokštai prieš rekonstrukciją
Siloso bokštai prieš rekonstrukciją
Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinė su Zeitz MOCAA muziejumi. I. Baan nuotr.
Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinė su Zeitz MOCAA muziejumi. I. Baan nuotr.
Athi-Patra Ruga, Pasiūlymas Tseko Simon Nkoli memorialui, 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.
Athi-Patra Ruga, Pasiūlymas Tseko Simon Nkoli memorialui, 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.
Karina Simonson

Apartheido estetika

Pokalbis su Davidu Goldblattu apie Pietų Afriką ir fotografiją

Pirmą kartą į savo tėvų šalį atvykęs pasaulinio garso fotomenininkas su savo kūrybos gerbėjais rugpjūčio 28 d. susitiko Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre. Davido Goldblatto giminės šaknys – Papilės miestelyje, Žemaitijoje. Būtent iš ten jo seneliai XIX a. pabaigoje iškeliavo į Pietų Afriką. Čia gimęs ir augęs Davidas savo fotografijose atspindėjo apartheido sistemos subjaurotą šalies kasdienybę. Fotomenininką kalbina Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Karina Simonson.

David Goldblatt, „Šeštadienio rytas prekybos centre. Mis „Gražiausios kojos“ konkurso pusfinalis“. 1980 m.
David Goldblatt, „Šeštadienio rytas prekybos centre. Mis „Gražiausios kojos“ konkurso pusfinalis“. 1980 m.
David Goldblatt, „Klausantis tuometinio Teisingumo ministro Johno Vorsterio Nacionalinės partijos susirinkime Nigelo rotušėje, jo atstovaujamoje rinkimų apygardoje parlamente“, Transvalas. 1964 m.
David Goldblatt, „Klausantis tuometinio Teisingumo ministro Johno Vorsterio Nacionalinės partijos susirinkime Nigelo rotušėje, jo atstovaujamoje rinkimų apygardoje parlamente“, Transvalas. 1964 m.
David Goldblatt, olandų reformatų bažnyčia, baigta 1984 m., Quellerina, Johanesburgas. 1986 m.
David Goldblatt, olandų reformatų bažnyčia, baigta 1984 m., Quellerina, Johanesburgas. 1986 m.
David Goldblatt
David Goldblatt