Muzika

Taikos, meilės ir harmonijos žinia

„Ladysmith Black Mambazo“ uždarė festivalį „Pax et Bonum“

Kamilė Rupeikaitė

iliustracija
„Ladysmith Black Mambazo"

„Į „Ladysmith Black Mambazo“ koncertą einama ne dėl naujovių; jų klausytis einama dėl to, kad jie primena, jog žmogaus balsas yra pats nuostabiausias garsas Žemėje“ (Washington Post, 2006).

Išdavusi savo muzikologišką sąžinę (juk spalio 24 d. koncertu, diriguojant Peteriui Eotvosui, Vilniaus kongresų rūmuose prasidėjo „Pasaulio muzikos dienos“), tą vakarą su nekantrumu pasukau link Nacionalinio dramos teatro, kur turėjo koncertuoti grupė „Ladysmith Black Mambazo“ iš Pietų Afrikos Respublikos. Rugsėjo mėnesį, sužinojus paskelbtą II tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Pax et Bonum“ programą, itin pradžiugino tai, kad festivalį vainikuos galimybė gyvai išgirsti šią – pavartosiu itin nemėgstamą, bet šįkart tinkantį žodį – legendinę ir savitą grupę, kurią ligi šiol teko pažinti tik iš įrašų.

Pasaulio muzikos scenoje „Ladysmith Black Mambazo“ yra pelniusi išskirtinį pripažinimą – 4 „Grammy“ apdovanojimus, 11 nominacijų, yra koncertavusi su tokiais muzikantais kaip Paulas Simonas, Steve’as Wonderis, Benas Harperis, Andreasas Vollenweideris ir kt., kūrė ir atliko muziką kino filmams, ne kartą yra pasirodžiusi ypatinguose renginiuose, kaip antai įteikiant Nobelio taikos premiją, per PAR prezidento inauguraciją, dainavusi popiežiui Jonui Pauliui II, per 1996 m. Olimpinių žaidynių atidarymą ir kt. Grupę 1964 m. įkūręs Josephas Shabalala (g. 1941) dar ir šiandien su ja koncertuoja po visą pasaulį kaip solistas. Nuo 2008 m. pradžios grupės oficialų vadovavimą perėmė jo sūnus Thamsanqa Shabalala.

Originalus ir ilgas pavadinimas „Ladysmith Black Mambazo“ susiformavo po to, kai grupė nuolatos laimėdavo dainavimo konkursus. „Ladysmith“ yra miestelio, iš kurio kilo J. Shabalalos šeima, pavadinimas. Žodis „black“ reiškia juodą buivolą, stipriausią fermose laikomą gyvūną, o zulusų kalba „mambazo“ simbolizuoja kirvį, t.y. grupės sugebėjimą įveikti konkursus. Grupė tapo tokia pajėgi, kad ilgainiui jiems uždrausta dalyvauti konkursuose, ir jie būdavo kviečiami tiesiog svečių teisėmis.

Tradicinė „Ladysmith Black Mambazo“ atliekama muzika gimė Pietų Afrikos šachtose ir vadinama isicathamiya. Apartheido laikais juodaodžiai darbininkai, išvežti toli nuo savo namų, atsipalaiduoti po šešių sunkių darbo dienų galėdavo tik ankstyvą sekmadienio rytą – dainuodami ir tyliai šokdami, kad netrikdytų stovyklą saugančių sargybinių. Save dėl tylių ir minkštų šokio žingsnelių jie vadindavo „pirštų galiukų vyrukais“ („cothoza mfana“). Sugrįžę į gimtinę, šachtininkai atsivežė ir šią muzikavimo bei šokio tradiciją.

„Ladysmith Black Mambazo“ drąsiai galima vadinti zulusų – didžiausios Pietų Afrikos etninės grupės – kultūros ambasadoriais. Kaip teigia pats J. Shabalala, „Ladysmith Black Mambazo“ išsiskiria tuo, kad pirmą kartą sujungė visas pagrindines zulusų dainavimo manieras (šūkčiojimus, ūkimus, gamtos garsų pamėgdžiojimą) ir suderino jas su krikščioniška chorine muzika. J. Shabalala įkūrė grupę, sapne išgirdęs originalią dangiškosios harmonijos ir zulusų isicathamiya muzikos stilių samplaiką (kas paneigs, kad sapnai gali nulemti radikalius gyvenimo pokyčius?).

Koncerte Vilniuje išvydome 8 grupės narius ir patį grupės įkūrėją, kiek prikimusio, savito šiltų atspalvių balso solistą J. Shabalala. „Ladysmith Black Mambazo“ koncertai vyksta pagal savotišką režisūrą. Viskas yra suderinta: nuo aprangos (nacionaliniais zulusų raštais išmarginti marškiniai, juodos kelnės, raudonos kojinės ir balti teniso bateliai) iki grupės narių bendravimo scenoje, pasitelkiant kartais naivius jų tarpusavio papokštavimus. Visi „Ladysmith Black Mambazo“ nariai, kaip nedalomas vienetas, įsitraukę į sutartinį a cappella muzikavimą; kita vertus, jiems suteikiama galimybė pasirodyti ir solo (daina ar šokiu), atskleisti savo individualų artistiškumą. Koncerte skambėjo hitais tapusios „Ladysmith Black Mambazo“ dainos – „Hello my Baby“, „Shosholoza“, kiekvienąkart naujai sujaudinanti „Homeless“, nuostabioji „Rain Rain Beautiful Rain“ ir kt. Dainų harmonija – visiškai paprasta, grindžiama keliais pagrindiniais akordais, bet žavėjo gyvas, itin kompleksiškas atlikimas. Dainų turinys ir emocijos buvo perteikiami ne tik balsais, o muzikavimui pajungiant visą kūną (vargu ar įmanoma to išmokti – tai į afrikiečių kraują įaugęs garso ir ritmo suvokimas!..) ir plačios skalės judesius: nuo santūraus treptelėjimo, minkštai dėliojamų žingsnelių, paprastų, vaikiškai naivių rankų gestų iki gana staigių kojų kilnojimų, derinamų su griežtais rankų judesiais.

J. Shabalalos skleidžiama „Taikos, Meilės ir Harmonijos“ žinia jam pačiam ir visai grupei turi ryškų asmeninį atspalvį: „Ladysmith Black Mambazo“, kurioje šiuo metu dainuoja keturi J. Shabalalos sūnūs, istorija yra paženklinta ne tik sėkme ir populiarumu, bet ir tragedijomis: keletas jo šeimos narių buvo nužudyti, kaip manoma, dėl odos spalvos. Grupės pasirodymai nėra vien muzikinio pobūdžio, bet kartu viltingai skelbia kovą už išlikimą, už galimybę būti savimi nepaisant kultūrų, odos spalvos ar kalbos skirtumų. „Ladysmith Black Mambazo“ savo dainose nevengia ir socialinių bei politinių atspalvių – pavyzdžiui, jie atvirai džiaugiasi demokratiniais rinkimais Pietų Afrikos Respublikoje.

Koncerto Vilniuje atmosferą šildė ne tik darnūs grupės balsai, bet ir pačių narių žmogiškas paprastumas, nuoširdus bendravimas su publika. Žiūrovai, mokomi dainuoti zulusų kalba, galėjo ir patys pasijausti aktyviais bendro vyksmo dalyviais.