Pirmasis

Tęsiasi kultūrų dialogas

Vokietijos simfoninis orkestras pirmąsyk Vilniuje

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
Tęsiasi kultūrų dialogas

Vokietijos simfoninis orkestras Berlyne (Deutsches Symphony-Orchester Berlin) į Lietuvą atvyko pirmąsyk. Šis aukščiausios klasės kolektyvas spalio 15 d. koncertu Vilniuje pradėjo nacionalinę „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programos dalį.

Orkestro gastroles rėmė daug Europos kultūros sklaida suinteresuotų organizacijų, ypač visiems gerai žinomas radijas „Deutsche Welle“, seniai transliuojantis televizijos ir radijo laidas Lietuvoje. Į Vilnių atvykęs šio radijo direktoriaus pavaduotojas Reinhardas Harsteinas džiaugėsi, kad gali pristatyti senas tradicijas ir puikią reputaciją turintį kolektyvą bei jo vadovą maestro Ingo Metzmacherį, kurį pavadino kultūros ambasadoriumi. „Šiuo koncertu mes skatiname kultūrų dialogą ir taip, visiškai sąmoningai, siekiame palikti muzikinį glaudaus tautų ryšio ženklą.“ Labai reikšminga, kad svečiai Vilniuje padarė specialų reportažą, kuris bus parodytas Vokietijoje per TV. Taip pat per radiją bus transliuojamas ir koncerto įrašas.

„Deutsche Welle“ kompaniją su orkestru sieja daug bendrų darbų, o ypač, pasak p. R. Harsteino, visų pamėgtos ir puikiai įvertintos šešių dalių TV laidos „Klasikos monumentai“, kuriose orkestras pristato garsius klasikos kūrinius.

Prieš koncertą vykusioje iškilmingoje spaudos konferencijoje dalyvavo visų prie šių gastrolių prisidėjusių ir jas rengusių organizacijų atstovai, dėkoję vieni kitiems už pagalbą.

Pasak Elonos Bajorinienės, projektas, kai atlikėjai jungiasi su transliuotoju, Europos kultūros sostinės šiųmetėje programoje yra pirmasis, bet kitais metais panašių projektų, nebūtinai muzikinių, bus daugiau.

Nacionalinėje filharmonijoje pastaruoju metu grojo keli žymūs orkestrai iš Europos. Dabar prie jų prijungsime ir pirmąkart Lietuvoje apsilankiusį Vokietijos simfoninį orkestrą. Šį kolektyvą sudaro apie 100 muzikantų, Vilniuje grojo daugiau kaip šešiasdešimt. Dabartinis kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas I. Metzmacheris pradėjo jam vadovauti nuo 2007-ųjų rudens, bet orkestro istorija tęsiasi jau kelis dešimtmečius.

Orkestras buvo įkurtas iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946 m. Berlyne, amerikiečių sektoriuje, ir visa jo istorija glaudžiai susijusi su šiuo miestu. Dabartinis orkestro pavadinimas atsirado 1993 m. po visų istorinių Vokietijos įvykių – Berlyno sienos griūties ir Vokietijos susijungimo. Pirmasis orkestro vadovas buvo Ferencas Fricsay, vėliau jam vadovavo Lorinas Maazelis, Riccardas Chailly, Vladimiras Ashkenazy ir Kentas Nagano.

I. Metzmacheris yra parengęs daug įdomių klasikos programų, dirigavęs įžymiems Europos ir JAV orkestrams, statęs operas. Tačiau pirmiausia jis išgarsėjo kaip XX a. muzikos atlikėjas ir propaguotojas. Studijavęs fortepijoną, muzikos teoriją ir dirigavimą Hanoveryje, Zalcburge ir Kelne, maestro muzikinę karjerą – iš pradžių pianisto, vėliau dirigento – pradėjo naujosios muzikos kolektyve „Ensemble Modern“. Taigi perėmęs orkestro vairą, jo repertuarą jis formuoja novatoriškai. Pasak maestro, Berlyne yra kitų puikių orkestrų, tad šis kolektyvas turi nuo jų skirtis, turėti savąją nišą. Orkestras repetuoja ir koncertuoja garsiojoje „Karajano filharmonijoje“, kurioje tikruoju šeimininku nesijaučia, nes ten šeimininkauja šios filharmonijos orkestras. Paklaustas, ar orkestras turi savą publiką, I. Metzmacheris sakė, kad labiausiai orientuojasi į jaunąją kartą.

iliustracija
Smuikininkas Wei Lu ir dirigentas Ingo Metzmacher
M. Aleksos nuotr.

Neatsitiktinai šio muzikanto veikloje juntamas didžiulis užsidegimas ne tik skleisti muzikos grožį ir prasmę, bet ir šviesti bei auklėti. Jis rengia daug teminių programų, be to, 2005-aisiais išleido apdovanojimą pelniusią knygą „Keine Angst vor neuen Tönen“ („Nebijokite naujų garsų“), kurioje pateikia apmąstymus apie XX a. muzikos novatorius.

Į Vilnių orkestras atvyko iš Rygos, kur taip pat koncertavo. Megzdamas dialogą su Baltijos šalių kultūra, orkestras parodė pagarbų dėmesį ir muzikai. Koncertas buvo pradėtas mums gerai pažįstamo kompozitoriaus, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje savo laiku baigusio kontraboso studijas Peterio Vasko „Cantabile“ styginių orkestrui (1979). Šia patrauklia pjese prisistatė orkestro stygininkai. Jie išgavo labai gražų ir kokybišką skambesį, minkštas dainingas garsas žavėjo ir subtiliose skaidrios faktūros pianissimo vietose, ir intensyviai virpėjusiose kulminacijose, kai visos grupės grojo maksimaliai garsiai divisi. Orkestras perteikė P. Vasko kūrinio idėją, būdingą ir kitiems to laikotarpio kompozitoriaus opusams: visaapimantis liūdesys bei melancholija išsiveržia gilaus skausmo persmelkta rauda.

Populiarusis Felixo Mendelssohno-Bartholdy Koncertas smuikui ir orkestrui e-moll suskambėjo itin gaiviai. Koncerto solistas, puikus kinų smuikininkas Wei Lu šioje itin gerai pažįstamoje muzikoje surado naujų detalių, kitokios ekspresijos ir ypač savitai artikuliuotos lyrikos. Kartais kai kam gal šmėkštelėjo mintis – ar ne per daug ji iškelta? Tačiau smuikininko vaizduotės ir jausmo padiktuotas muzikos girdėjimas nė sykio „nenusikalto“ kompozitoriaus stiliui. Kūrinio finalas suskambėjo taip šviesiai, žaismingai ir lengvai, tarsi blykčiotų tikri saulės spindulėliai. Kažkas, gal Gidonas Kremeris apie šio Koncerto muziką yra sakęs, kad ją reikia atlikti labai šviesiai. Kaip tik tai ir padarė Wei Lu. Orkestras solistui antrino idealiai, kūrinio faktūroje išryškindamas reikšmingas replikas ir pobalsius, ypač netikėtai sušvitusius pirmosios kūrinio dalies kodoje. Smuikininko bisas buvo taip pat žavus: pirmąjį Niccolo Paganini kapričą jis pagrojo virtuoziškai, bet maloniai nustebino išryškintu šio, lyg ir etiudo, melodiniu pradu.

Programą užbaigė kitas populiarus kūrinys – Ludwigo van Beethoveno Trečioji „Herojinė“ simfonija, o jos interpretacija irgi nustebino naujumu. Gyva, veržlu ir nepaprastai pagavu. Kartu – nė šešėlio akademizmo, muzika tryško tarsi srauni versmė. Gilus ir savitas kūrinio suvokimas ir žėrintis įgyvendinimas. Orkestras, kuriame matėme nemažai jaunų veidų, grojo tiksliais štrichais, labai disciplinuotai ir kartu visai laisvai muzikuodamas, be įtampos, sakytum, jame sėdi vien tik labai patyrę „orkestro vilkai“. Sužavėjo virtuoziški pūtikai, kurių kiekvienas įstojimas buvo juvelyriškai tikslus. Atskirai norisi pasidžiaugti subtilia medinių pučiamųjų grupe, valtornomis, idealiai išpūtusiomis medžioklės motyvą, gražiu styginių koncertmeisterių solo ir viso kolektyvo dėmesingumu, tarpusavio susiklausymu ir glaudžiu ryšiu su dirigentu. Nepamirštamas „Herojinės“ variantas!