Pamąstymai apie kiną ir jo žiūrovus

Spalis Lietuvoje – kino festivalių mėnuo, tad ir naujas ką tik pasirodęs „Kino“ numeris pristato kelių iš jų programas ir pataria, į ką atkreipti dėmesį. Tai – vakar prasidėjęs Tarptautinis Kauno kino festivalis, šiandien prasidedančios Naujojo Rusijos kino dienos, spalio pabaigoje po visą Lietuvą pasklisianti animacinio kino šventė „Tindirindis“, puikią dokumentinių filmų apie žmogaus teises (ir ne tik apie jas) programą surinkęs „Ad Hoc: nepatogus kinas“ bei solidžiausiu tarptautiniu festivaliu akivaizdžiai tampanti „Scanorama“, kuri jau pristato lapkritį vyksiančią programą. Manau, kad įvairūs šiuose festivaliuose rodomi filmai paskatins „Kino“ skaitytojus susimąstyti apie autorinį, originalų kiną, kurį retai matome kasdieniame kino teatrų repertuare, taip pat ieškoti videotekose mums vis dar egzotiškų Lotynų Amerikos ar Vidurio Europos kūrėjų darbų. „Kinas“ nori nuspėti panašios informacijos poreikį. Todėl šiame numeryje rasite išsamiai su Brazilijos kino istorija bei dabartimi supažindinantį Gintės Žulytės straipsnį ir jos interviu su režisieriumi Jorgé Furtado, kurio trumpo metražo filmą apie globalizaciją „Gėlių sala“ analizuoja įvairių žemynų mokiniai. Taip pat žurnale rasite spalį mūsų ekranuose pasirodančio brazilų režisieriaus José Padilhos filmo „Elitinis būrys“ (beje, šiemet apdovanoto Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“) recenziją, kurią parašė Karolis Baublys. Rūta Birštonaitė recenzuoja Fatiho Akino filmą „Iš kitos pusės“, Laima Kreivytė – pernykštį Kanų laureatą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (rež. Cristian Mungiu), Nijolė Andrijauskienė – Jono Avneto „Teisę žudyti“, Romas Zabarauskas – brolių Pang „Pavojingąjį Bankoką“. „Namų kino“ rubrika pristato dvi meilės dramas – Ango Lee „Geismą, įspėjimą“ bei Pascale Ferran „Ledi Čaterli“ – ir Paulo Haggiso karinę dramą „Elos slėnyje“.

Vasarą ir ankstyvą rudenį lietuvių filmų premjerų dar tenka palaukti. Užtat kuriami nauji filmai. Romas Zabarauskas apsilankė Sauliaus Drungos „Anarchijos Žirmūnuose“ filmavimo aikštelėje ir akivaizdžiai liko sužavėtas to, ką pamatė ir išgirdo. Įdomu, kaip kuriamą filmą įvertins neseniai garbingą jubiliejų paminėjęs lietuvių kino operatorius Jonas Gricius. Tradiciniame „Kino“ albume rasite žurnale 1983 m. skelbtą jo straipsnį apie kino operatoriaus profesiją. Straipsnis nė trupučio nepaseno per tuos dvidešimt penkerius metus. Tikras menas ir pasvarstymai apie jį išlieka aktualūs.

Ar po dvidešimt penkerių metų kas nors dar prisimins gražuolį Bradą Pittą, kurio atvaizdas papuošė naujojo „Kino“ viršelį? Sprendžiant iš Izoldos Keidošiūtės parašyto išsamaus aktoriaus portreto, būtinai, nes jis – ne tik gražuolis ir Angelinos Jolie vyras, bet ir geras aktorius bei sumanus prodiuseris. Skaitytojų pageidaujamą kino istorijos rubriką išplečia Santos Lingevičiūtės straipsnis apie Carlą Theodorą Dreyerį ir klasikinį jo nebylųjį filmą „Žanos D’Ark kančios“. Lietuvoje šis filmas bus parodytas kitąmet, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Specialiai šiam seansui muziką rašo kompozitorius Bronius Kutavičius.

Ne kartą esu įsitikinęs, kad menkiausiai pažįstame kaimynų kiną. Būdamas Vidurio Europos kino entuziastas, susidomėjęs perskaičiau Neringos Kažukauskaitės interviu su ukrainiečių kino istoriku bei kritiku Sergejumi Trimbaču. Jis kalba ne tik apie šlovingą praeitį, kai nacionalinį kiną kūrė visame pasaulyje garsūs Aleksandras Dovženka ir Sergejus Paradžanovas, bet ir apie gana miglotą dabartį, kuri, beje, primena mūsiškę. Trumpai tariant, naujasis „Kinas“ pateikia peno savarankiškiems apmąstymams apie kiną ir apie mus, jo žiūrovus.