Dailė

Panyrant į sistemą

Mintys po Dalios Dūdėnaitės parodos „Kultflux“ paviljone

Eglė Mikalajūnaitė

Kalba ir laiko matavimo sistema yra universalios, labai senos, taigi itin stipriai į žmogaus sąmonę ir pasąmonę įsiėdusios sistemos. Kaip ir bet kuri kita sistema, jos ne tik padeda komunikuoti ir kurti bendruomenes, bet taip pat riboja, represuoja ir nepastebimai formuoja žmogų.

Iš šių dviejų sistemų, mano akimis, universalesnė, taigi ir represyvesnė, yra laiko, laisvesnė – kalbos. Net jei Šiaurės Korėjoje metai skaičiuojami nuo kito atskaitos taško nei simbolinė Jėzaus Kristaus gimimo data, laiko intervalai visame pasaulyje yra vienodi: metų, dienų (natūralieji intervalai), valandų, minučių ir sekundžių (dirbtiniai intervalai) principas egzistuoja tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje ar Nigerijoje.

Skaičiais grįsta valandinė laiko sistema yra daug patvaresnė už kitą plačiai paplitusią skaičiais pagrįstą – piniginę sistemą. Esant sparčiai infliacijai, pinginė sistema gali visiškai sugriūti (kas neseniai vos neatsitiko Zimbabvėje), tuo tarpu laikinei sistemai jokia infliacija negresia. Sunku sugalvoti realią grėsmę laiko sistemai, ji atrodo nepajudinama.

Kalba, nors iš principo taip pat galioja visame pasaulyje, yra varijuojanti. Žodžiai skirtingose kalbose neatitinka vienas kito taip tiksliai, kaip valandos. Skiriasi garsai, reikšmės, gramatika, rašymas, todėl kiekviena kalba turi savitą poveikį. Vienoks ar kitoks tarimas (pavyzdžiui, verčiant nuolat laikyti gomurį pakeltą arba nuleistą) padeda formuoti tam tikrą ta kalba kalbančiųjų charakterį (gomurys – kūno dalis, o kūno laikysena tiesiogiai veikia psichiką). Labai daug nagrinėta kalbos kuriamų reikšmių daroma įtaka visuomenei: vienokie santykiai tarp žmonių klostosi egzistuojant vienai kreipinio į antrąjį asmenį versijai (pvz., you anglų kalboje), kitokie – esant dviem (tu ir jūs lietuvių kalboje) ar daugiau (japonų kalba).

Be abejonės, vienoks represuojamasis poveikis yra rašytinės kalbos, kitoks – šnekamosios. Kalbant egzistuoja akustinė laisvė (ar represija). Intonacijos ir balso tembro valdymas taip pat yra tam tikra sistema, perimama iš kartos į kartą: skirtingos socialinės grupės naudoja skirtingas intonacijas, intonacija, tembras apibrėžia asmens statusą ir t.t.; vis dėlto garsinė kalbos sistema palieka daugiau laisvės nei žodinė-reikšminė – ji nėra taip aiškiai apibrėžta, todėl jos ribos ir reikšmės yra lankstesnės.

Rašytiniame tekste akustinę laisvę keičia vizualinė. Be abejonės, daug daugiau laisvės suteikia rašymas ranka (individuali rašysena). Spausdinant tekstą, vizualios interpretacijos galimybės sumažėja minimaliai – telieka plokštuminės teksto išdėstymo galimybės.

Turiu omenyje

tai.

Taip pat egzistuoja šrifto pasirinkimo galimybės, bet tai tėra kito žmogaus sukurtos opcijos, t.y. sistema.

Spausdintą literatūrinį tekstą interpretuoti plokštumoje pradėjo XX a. pradžios avangardistai (Mallarmé, Majakovskis ir kt.), jų atradimu daug kas tebesinaudoja ir dabar. Tačiau vizuali spausdintinio teksto interpretacija yra tik pusiau legali: dažniausiai ji taikoma literatūriniuose-menininiuose tekstuose, beveik niekada – nemeniniuose.

Dalios Dūdėnaitės kūrinyje „Intarpai“ yra svarbios abi – ir kalbos, ir laiko matavimo sistemos. „Intarpai“ susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje – sąsiuvinyje – vienas po kito ranka surašyti sekundės tikslumo laiko momentai, tarkime:

2008.09.21.16.02.58

2008.09.21.16.03.15

2008.09.21.16.03.3..., tarp jų kartkartėmis įterpiamos frazės („baigėsi muzika“, „einu parūkyti“, „atėjo Liudvikas. šneka“, „pakeisti rašiklį“, „gal kavos“ ir t.t.). Antroje dalyje – didelio formato plokštėje-sąsiuvinyje – datas pertraukiančios frazės užrašytos spausdintinėmis raidėmis ir išdėstytos pagal vizualiai įsivaizduojamą laiko liniją.

Kūrinys negriauna sistemų, jis (ačiū Dievui) nerevoliucinis, vyksta tik krebždesius smegenyse sukeliančios mutacijos sistemų pakraščiuose.

Sąsiuvinyje užfiksuotame procese su laiko sistema susiduriama akis į akį. Kasdienybėje laiko sistema yra rėmas, į kurį įvelkamas tam tikras turinys (paskaita prasideda 9.45, vėluoju į susitikimą 10 min., dirbu aštuonias valandas per dieną) ir šitaip, nors ji žmogų visą laiką lydi, kartu visuomet išlieka antrame plane, apčiuopiamų įvykių fone. Sąsiuvinyje rašant skaičius atsiranda tiesioginė akistata su laiko sistema: nebėra jokio į laiką įvilkto tikslo, tik tikslas susidurti su sistema. Rašant skaičius ranka, sistema netgi pervaroma per savą kūną (be abejonės, rašymas ranka yra daug kūniškesnis procesas nei spausdinimas klaviatūra). Nors, viena vertus, per skaičių rašymo procesą į sistemą panyrama, kita vertus, tiesioginė akistata panaikina pirminę valandinės sistemos prasmę patogiau ir funkcionaliau sutvarkyti paros laiką – ji nustoja būti įrankiu ir tampa savitiksliu žaislu.

Monotonišką datų fiksavimą pertraukiančios frazės aukštyn kojomis apverčia kitą būdingą valandinės laiko sistemos bruožą. Paprastai atliekant tam tikrus nuo laiko sistemos nepriklausančius veiksmus, valandinė sistema pastoviai trikdo natūralų srautą (laikas keltis į darbą, laikas išeiti iš parduotuvės, nes ji užsidaro, reikia skubėti atlikti tą, kad suspėtum į pradžią ano...), o kūrinyje fiksuojamas atvirkštinis procesas: nenumatyti, pagal laiko sistemą nesurežisuoti įvykiai sutrikdo tiksliai pagal laikrodį atliekamus veiksmus. Beje, šie įvykiai yra mekiškai (nuo pavardės Mekas) paprasti: noras išgerti kavos ar parūkyti, brolio, Liudviko ar mamos apsilankymas ir t.t.

Kaip fiksuojant momentus sąsiuvinyje yra pasineriama į laiko matavimo procesą, taip perkeliant datų rašymą pertraukusius įvykius ant plokštės yra pasineriama į vizualios-rašytinės kalbos sistemą. Žodžiai užrašomi tradicinėmis spausdintinėmis raidėmis, tačiau raidės atspaudžiamos ne pačiu paprasčiausiu būdu, bet pamažu perkeliant turimus modelius per kalkę.

Taigi, viena vertus, kiekvienas tipiškos raidės kontūras, perkeliant jį ranka per kalkę, „įeina į kūną“, kita vertus, rašant tokiu būdu panaikinama pradinė spausdintines raides sukūrusios sistemos funkcija pagreitinti teksto rašymo ir jo dauginimo greitį. Tradicinę kalbos sistemą sutrikdo ir padrikoms frazėms bendrą reikšmę padedantis sukurti išdėstymas pagal įsivaizduojamą laiko liniją, paremtas nebe rašytine, bet vizualia pseudofizikine sistema – praardžius vienos sistemos kraštus yra įmontuojamos kitos sistemos skeveldros.

Nėra jokio kapojimo kirviu, į sistemas pasineriama visu kūnu, o pasiekus reikiamą gylį gremžiami ir genetiškai modifikuojami jų šaknų galiukai.