Tartum iš sapno

Žvaigždėto dangaus lopinėlis įsiklauso į praeitimi alsuojančius garsus, į laiko nuotolių nepaisančią pasakojimo gaidą. Muzikoje glūdintis teatras ima skleistis regimomis formomis. Paprastutės, naiviai iliustratyvios, jos nejučia – lyg sapne – užleidžia vietą besvorėms vizijoms. Šarvuoti kariūnai kaunasi kosminėje erdvėje, bet štai šarvai skaidosi į dalis, o viduje tuščia. Spindintys rankų, kojų, liemenų, galvų apdangalai skriedami kelioms akimirkoms (mūsiškai matuojant laiką) susitelkia į rutulį, kad vėl išsisklaidę ir grįžę į karių pavidalus tęstų kovą. Vienam kritus, sapnas jiems suteikia žmonių veidus – Tankredis nukovė Klotildą, savo mylimąją.

Monteverdi – Varnas – Stabinskas – Skuratova... Ir daug kitų, regimų ir neregimų, galime minėti, kaitalioti vardų seką. Lyg sapnuojant. Jie laimingi, galėdami ne tariamai, o iš tiesų suartėti, sutviksti kosminiu šviesuliu. Išsisklaidyti...

Iki kito traukos gūsio?

Salėje sklando tokių šviesulių molekulės – muzikos ir vaizdo, meilės ir pasišventimo, talento ir triūso jungtys. Paliesdamos ten sėdinčius, įtraukia juos į savo „formules“. Jei nori, gali savaip interpretuoti scenos realybę, pasijusti jos dalyviu. Tavo viduje įsižiebia spektaklis, kuris nesibaigia už teatro durų slenksčio. Jauti, kad bus progų prisiminti įvairiais požiūriais stulbinamai netikėtą nuo meilės nusigręžusių moterų šokį. Šis epizodas jungia kaukių „psichologinį groteską“, juokina ir baugina glaudžiu egoizmo, maivymosi ir mirties giminingumu, bergždžiu praeities ilgesiu. Jis šaiposi ir iš to, kas, žvelgiant iš Claudio Monteverdi epochos, dar tik artėja... Perukuota ir krinolinuota tuštybė nuolankiai traukiasi, grįždama į jai skirtą pragarą, o muziką persmelkęs liūdesys jau kalba apie laikinumo tragizmą. Pasmerktosios mums kelia užuojautą. Ją motyvuoti, gvildenti jos turinį būtų itin keblu.

Į šią scenos šedevro lygiu pateiktą metaforą smelkiasi ir aibė dar subjektyvesnių, įžūliai konkrečių asociacijų. Mintyse šmėkšteli tai save įsimylėjusi ir nieko kito pamilti nesugebanti pianistė, tai vaizduotę kaustančios savimylos kamuojamas režisierius (toks šio spektaklio nežiūrės, nes po jo neužmigtų, gal ir ne vieną naktį). O juk Gintaras Varnas kalbėjo apie nesureikšmintą spektaklio turinį, apie norą pažaisti įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis...

Bet štai totali muzikos jungtis su personažų veiksmais, kaukių išraiška, apšvietimu teatro meną daro itin koncentruotą, gryną ir pašėlusiai paveikų. Vardijau jo keliamas asociacijas, tačiau gilųjį žiūrovo išgyvenimą tenka sieti su žodžiams nepavaldžiais scenos burtais.

Ar miestas, išugdęs unikalią baroko atmainą, nenusipelnė ir panašiu lygiu su ana epocha susijusio teatro? Juk mes jį pamatėme – tokį pat vienintelį, kaip ir Vilnius. O gal tik sapnavome? Šiandien iš sapnų miestai neiškyla...