Atgijusi meno šventovė

E. Katino nuotr.

Spalio 1-ąją per Pasaulinę muzikos dieną Kaune duris atvėrė rekonstruotas architektūros ir istorijos paminklas – 1930 m. baigti statyti architekto Edmundo Fryko (1876–1944?) projektuoti Seimo ir Teisingumo ministerijos rūmai, kuriuose įsikūrusi Kauno valstybinė filharmonija.

Šios iškilmingos dienos laukė ne tik buvusios laikinosios sostinės, tačiau ir visos Lietuvos visuomenė. Kauno muzikiniams kolektyvams tai itin džiugus įvykis, reiškiantis, kad baigėsi trejus metus trukusios klajonės po įvairias miesto sales ir patalpas, kuriose jie glaudėsi ir repetavo, kol rūmuose vyko didžiuliai renovacijos darbai.

Kauno filharmonija savo 63-iąjį sezoną pradėjo penkias dienas iš eilės vykusiu koncertų ciklu, kuriame muzikavo Kauno kolektyvai ir svečiai: Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), Kauno styginių kvartetas, Lietuvos kamerinis orkestras, pianistai Mūza Rubackytė ir Petras Geniušas, solistai Virgilijus Noreika, Rita Preikšaitė ir kiti.

Į pirmąjį koncertą spalio 1 d. susirinko ne tik Kauno visuomenė, bet ir nemažai svečių iš sostinės. Koncerto klausėsi taip pat Lietuvos Respublikos Prezidentas ir kiti valstybės veikėjai, palaikę rūmų renovacijos idėją ir darbus. Jo ekscelencija Valdas Adamkus šią dieną pavadino istoriniu įvykiu. Kultūros ministras Jonas Jučas renginio lankstinuke rašo, jog didžiuojasi buvęs vienas iš tų, kurie „ne tik mintimis, bet ir realiais darbais prisidėjo prie Kauno valstybinės filharmonijos rekonstrukcijos, kad kuo greičiau atvertume duris Menui.“

Atidarymo koncerto programą atliko Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir pianistė M. Rubackytė. Skambėjo V. Bartulio, L. van Beethoveno kūriniai ir G. Rossini, A. Borodino, R. Leoncavallo bei G. Verdi operų instrumentiniai ir choriniai fragmentai. Dirigavo P. Bingelis.

Pradžioje orkestras pateikė premjerą – Vidmanto Bartulio simfoniją „Sugrįžimas“. Kompaktiško veikalo buvo gera klausyti: mintys simfonijoje dėstomos aiškiai, faktūra neperkrauta, viskas apgaubta patrauklaus minimalizmo, tiesa, balansuojančio ties salsvo kičo riba. Paskutinis kūrinio epizodas – neabejotina aliuzija į Gijos Kančeli stilių. Kūrinio idėją kompozitorius rutulioja naudodamas kontrastą. Kelissyk sugretinus garsius ir tylius epizodus pereinama į naują muzikos padalą, kurioje dominuoja graudžios styginių intonacijos, iš jų išauginama tragiška kulminacija. Kai viskas nurimsta, prasideda naujas epizodas: pasigirsta fortepijono trigarsiai, kurių fone styginių grupės griežia labai paprastą liūdną, po truputį tolstančią melodiją. Ji kartojama daug kartų, kol netikėtai nutrūksta, fortepijono trigarsiams nesugrįžus į dermės toniką.

Kitas kūrinys, prie kurio stabtelėsiu – L. van Beethoveno Fantazija fortepijonui, chorui ir orkestrui op. 80, kurią su Kauno kolektyvais atliko M. Rubackytė. Tai labai retai atliekamas L. van Beethoveno kūrinys, bet tikrai ne dėl to, kad yra menkesnis šedevras už kitus. Tiesiog šią fantaziją, reikalaujančią didelio atlikėjų būrio, nukonkuravo beveik tiek pat atlikimo sąnaudų reikalaujanti IX simfonija. Fantazija – tarsi Devintosios pirmasis variantas... Stebina šios muzikos romantiškumas, kuriuo žaviesi nuo pirmųjų fortepijono arpeggio. Pagrindinė energingoji C-dur tema taip primena Devintosios finalo temą, kad galima jas ir supainioti.

Kūrinyje vyksta nuolatinis dialogas tarp fortepijono ir orkestro, kurį meistriškai vedė M. Rubackytė, o P. Bingelio valdomas orkestras jautriai reagavo į šio dialogo niuansus. Pianistė skambino Bösendorferio firmos fortepijonu, atrasdama kūriniui idealiai tikusius tembrų niuansus bei štrichus. Šio kūrinio interpretacijoje greta stiliaus pojūčio sužavėjo pianistės polėkis ir maksimalus susiliejimas su muzika. Choras savo partiją atliko pavyzdingai: gražiu garsu, skoningai artikuliuodamas ir puikia (!) dikcija.

Negaliu darsyk nestabtelėti prie salės ir atnaujintų rūmų. Palyginti su tuo, ką prisimename iš senesnių laikų, rūmai tapo veik neatpažįstami. Jų neoklasicizmas buvo akivaizdžiai matomas, o art deco stiliaus elementai nugyventame pastate buvo taip „užmaskuoti“, kad juos surasti reikėjo specialių pastangų. Dabar, atkūrus dekoro detales, vestibiulio vitražą, autentiškas spalvas, pastatas tarsi atgimė. Tai, be abejo, projekto autorės architektės Rymantės Gudienės nuopelnas. Retai pas mus restauruojant pastatą būna taip jautriai reaguojama į kiekvieną detalę, puikiai jaučiant ir suvokiant jų grožį bei vertę.

Geru skoniu ir elegancija pasižymi visi naujai atsiradę dalykai – rūbinės, bufetas taip pat – stiklinė galerija, į kurią galima patekti iš salės ir balkono. Muzikantams svarbiausia vieta tebelieka salė. O ji išties pradžiugino ir puikia akustika, ir virš scenos įrengtu choro balkonu, ir patogiomis kėdėmis.

Dabar svarbiausia, kad kauniečiai visapusiškai palaikytų šią meno šventovę ir Filharmonijos renginius lankytų taip pat gausiai, kaip per pirmąsias šventiškas dienas.