Muzika

Atmetęs banalybę ir lengvas emocijas

Ramónas Vargasas pirmąsyk Vilniuje

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
Ramón Vargas ir Angelo Cavallaro
M. Raškovskio nuotrauka

Praėjusį ketvirtadienį Nacionalinis operos ir baleto teatras neįprastai pradėjo naująjį sezoną. Vietoje operos ar baleto spektaklio gerbėjams pateikta naujovė – surengtas iškilmingas gala koncertas, kuriame dainavo viena iš ryškiausių šiuolaikinių operos žvaigždžių, tenoras Ramónas Vargasas. Solistas mūsų padangėje pasirodė pirmąsyk, tad nenuostabu, kad operos melomanų susidomėjimas buvo didžiulis. Koncerte dalyvavo Lietuvos operos primadona Sigutė Stonytė ir teatro simfoninis orkestras, diriguojamas italų maestro Angelo Cavallaro.

Pradėjęs nuo W.A. Mozarto Don Otavio arijos iš „Don Žuano“, toliau svečias dainavo Nemorino romansą (G. Donizetti „Meilės eliksyras“), Rikardo ariją (G. Verdi „Kaukių balius“), Lenskio ariją (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Rudolfo rečitatyvą ir ariją (G. Verdi „Luiza Miler“), o publikos audringai prašomas koncertą užbaigė „Federiko rauda“ (F. Cilea „Adriana Lecouvreur“) bei populiariąja daina „Catari“.

Apie įspūdingą R. Vargaso kūrybinę biografiją, jo parengtas partijas žymiausiose pasaulio operos scenose spauda jau nemažai rašė. Norisi pabrėžti, kad Vilniuje esame klausęsi ne vieno puikaus gastroliuojančio solisto, bet tenorais nesame lepinami, ypač tokiais jų koncertais kaip šis. Ryškiausiai atmintyje iš netolimo laikotarpio išlikęs Marcelo Ćlvarezo koncertas Filharmonijoje per Vilniaus festivalį. Kiti iškilūs gastrolieriai dainavo operos spektakliuose – tai nepamirštamasis Sergejus Larinas, Badri Maisuradzė, gal dar vienas kitas...

R. Vargaso koncertas buvo ypatingas ne tik meniniu požiūriu, bet ir žmogiškąja prasme. Su klausytojais bendravo ne tarptautinės šlovės aureole apsišarvavusi žvaigždė, bet kuklus, šiltas, jautrus ir be galo atviras žmogus, dainuojantis taip natūraliai ir be pastangų, tarsi paprasčiausiai kalbėtų; žinoma, apie labai svarbius ir reikšmingus dalykus.

Koncertas, palyginti su opera, žavus tuo, kad suteikia galimybę beveik visąlaik kontaktuoti su dainininku, taip pat kartu su juo keliauti po gražiausius operų fragmentus. Juk kaip tik tenorai (dar – sopranai) dažniausiai įkūnija pagrindinius operų personažus, ir jiems kompozitoriai skiria įspūdingiausius operų numerius. Turiu omenyje klasikinę operą plačiąja prasme. Kiek daug intymių ir dramatiškų, aistringų ir lyriškų, slapčiausius sielos užkaborius atveriančių muzikinių minčių jiems patikėta! Klausytis jų koncerte – kone tolygu pačiam visa tai išgyventi. Maža to, kadangi tenorų aukso fondo arijos seniai apsigyvenusios mūsų atmintyje ir širdyse, kartais gali pasivaidenti, kad dainuoji kartu su solistu.

Kaip tik tai vyko R. Vargaso koncerte. Tačiau atliekamą muziką jis interpretavo kiek kitaip, nei girdime garsiųjų ankstesnės kartos tenorų įrašuose. Solistas atmetė įprastas dainavimo klišes, įvairius išorinius efektus, galingus fortissimo, kurie šiaip jau garantuoja, kad „paimsi publiką už gerklės“. R. Vargaso dainavimas taip sutelktas į muziką, tarsi ji savaime sklistų iš pačios dainininko esybės. Muziką jis jaučia nepaprastai giliai ir elgiasi su ja kilniai. Jo ištobulintas ir nušlifuotas tarsi brangakmenis vokalas spinduliavo menkiausią šviesos ir šešėlių žaismą.

Šitokiam dainavimui, panašiai kaip gerai poezijai, reikia atitinkamo klausytojų pasirengimo, skonio, visapusiško susikaupimo ir išskirtinio dėmesio. Regis, solistas Vilniaus publikos dėmesingumu liko patenkintas: apie malonų susitikimą jis pats prakalbo nuo scenos ir sielojosi, kad yra šiek tiek persišaldęs.

Beje, apie tai buvo galima ir nutylėti: koncerte neišgirdome nė vienos nekokybiškai padainuotos natos. Galbūt, būdamas sveikas, kai kurias arijų vietas jis būtų dainavęs kiek didesniu garsu, bet pačios interpretacijos esmės tai nekeistų. R. Vargasas turi savo gyvenimo ir dainavimo filosofiją, jis ne tik jaučia, bet ir nuolat mąsto. „Dainavimas – tai tarsi dviguba malda“, – sako iškilusis meksikiečių solistas, begalinį dainavimo džiaugsmą pirmąsyk patyręs dainuodamas Gvadalupės Dievo Motinos bazilikos Meksike berniukų chore.

Pagyrimų nusipelno ir kiti šio vakaro dalyviai. Pirmiausia Sigutė Stonytė, atlikusi Amelijos rečitatyvą ir ariją iš G. Verdi „Kaukių baliaus“ ir atskleidusi savo herojės dramatiškus išgyvenimus, taip pat Operos ir baleto teatro orkestras. Iškeltas iš duobės jis atrodė šventiškai pasitempęs ir itin dėmesingas. Diriguojamas A. Cavallaro, orkestras tapo tikru R. Vargaso bendraminčiu, subtiliai prisitaikė prie jo dainavimo koncepcijos. Maestro A. Cavallaro su šiuo solistu pasirodo dažnai. Tarp solinių arijų buvo įterpti instrumentiniai numeriai, operų uvertiūros, kurias orkestras atliko įspūdingai.

Tikėkimės, teatras tęs puikią idėją rengti gala koncertus su įžymiais nūdienos solistais.