Skausmingas kuravimas

„Kai vaizdas tampa pokalbiu" Bendras ekspozicijos vaizdas. 2008 m.

Pirmoji šiemet kuruota (ne pret-ā-porter) ŠMC paroda pristato, deja, ne pačias geriausias kuravimo tradicijas. 8 dalių projektas, 7 kuratoriai, 2 solo projektai, daugiau kaip 100 autorių – tokiais skaičiais, atrodo, norima įtikinti projekto grandioziškumu ir užmojais, bet pati paroda ir jos katalogas kartais pakvimpa skausmingomis pastangomis įsprausti, pritempti, apžioti.

Pirmas pritempimas kyšo iš keistai eskaluojamos parodos paantraštės: Įvadinis projektas į 2009-ųjų Baltijos tarptautinio meno trienalę „Miesto istorijos“. Neva fotografija esanti miesto tyrimo įrankis ar netgi miestietiško gyvenimo būdas (iš įvado į parodos katalogą) – nors lietuviškos fotografijos istorija, užimanti gan reikšmingą ekspozicijos dalį, yra išskirtinai kaimiška. Panašu, kad turinio sąsajų tarp šių dviejų renginių ieškoti iš tiesų neverta – juos glaudžiau sujungia „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ biuras, 2009 m. Baltijos trienalę įtraukęs į savo Europos menų programą, o kartu, matyt, parėmęs ir vadinamuosius „įvadinius“ renginius. Kad VEKS’as remia ne tik karnavalinius (šį taiklų apibūdinimą pasiskolinau iš Kęstučio Šapokos kritinio straipsnio „Kultūros baruose“, Nr. 9) kultūros animacijos renginius, džiugu, bet kai remiami renginiai persisemia VEKS’o veiklai būdingu atsainumu ir moto „tinka bet kas“, jau veikiau juokinga.

Stebina ir sprendimas vieną mediją – fotografiją – paversti serijinės parodos „Lietuvos dailė“ tema, kai tuo tarpu atvirai purkštaujama prieš ŠMC patalpose Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamas tapybos trienales arba grafikos bienales (pastaroji netgi išnyko iš buvusių parodų sąrašo ŠMC interneto svetainėje). Bienalės ir trienalės bent jau apsiriboja jeigu ne tema, tai 2–3 paskutiniais metais, tuo tarpu ši paroda, nesuvaržiusi savęs jokia aiškesne koncepcija, užsimoja sudoroti Lietuvos fotografiją „tiek vertikaliai, tiek horizontaliai“. Atrodo, kad bendrą parodos struktūrą bus nulėmęs ne vientisas kuratorinis sumanymas, o erdvės dalybų principas ir noras apžioti viską. Didžiosios salės trečdalį atiduosime Artūrui Railai, kurio asmeninė paroda turėjo būti pristatyta dar vasaros pradžioje, – bet kodėl gi nesudėjus visko į viena, jeigu jau Raila vienai savo projekto dalių pasitelkė fotografiją? Likusioje erdvėje galės įsikurti senosios, meninės fotografijos atstovai – kad nepurkštautų, esą jų fotografijos nevertiname. Tiesa, ir Dainius Liškevičius nuo „Emisijos“ laikų ŠMC nesirodė, skirsime salę ir jam. Dar šiek tiek erdvės ŠMC architektui ir jauniesiems kuratoriams pasižaisti, na, ir spaudos fotografijai – dėl įvairovės.

Jono Staselio kuruota ekspozicijos dalis „Aistra miestui“ – apskritai kažkoks nesusipratimas šios ekspozicijos ir visame ŠMC parodų kontekste: ką spaudos fotografija turi bendra su daile ar šiuolaikiniu menu? Juk visi ir taip žino, kad fotografija naudojama ne tik mene, bet ir reklamoje, spaudoje, kriminalistikoje, moksle, galų gale kasdien; galbūt neribotas vaizdų dauginimo ir manipuliavimo mechanizmų išplitimas yra opi ir dėmesio verta problema (nors pagrindai jos tyrinėjimui buvo padėti dar praėjusio dešimtmečio pirmoje pusėje), tačiau vargu ar prie jos refleksijos prisideda tiesioginis spaudos ar reklamos fotografijų įtraukimas į meno parodą. Todėl naivokai parodos kataloge atrodo klausimas, „kur yra riba, skirianti meninę ir spaudos fotografiją“ – tarsi spaudos fotografija ir meninė fotografija būtų du žanrai, o ne tiesiog kitame kontekste ir kitokiais tikslais taikoma ta pati techninė priemonė. Ir netgi pamiršus svarstymus apie šios ekspozicijos dalies reikalingumą, akivaizdu, kad Spaudos fotografų klubas yra suorganizavęs turiniu gerokai įdomesnių ir kokybiškesnių parodų (kaip kad kasmetinės Lietuvos spaudos fotografijos apžvalgos) – tuo tarpu šioje ekspozicijoje netrūksta tiesiog dailių atvirukinių vaizdelių (pvz., „serija“ „Naktinio Vilniaus šešėliai ir blyksniai“).

Panašų įspūdį „reikia (įtraukti reklaminės fotografijos problemą)“ kelia ir Valdo Ozarinsko kuruotas formatais, bet ne reikšmėmis grandiozinis projektas „Vilniaus metro“. Tiesa, čia eksponuojamus atvaizdus jungia ne reali jų paskirtis, kaip kad kalbant apie spaudos fotografiją, bet reklaminės fotografijos formatai ir kuratoriaus koncepcija (ar veikiau užduotis atsirinktiems dalyviams) – kvietimas sukurti savireklamą. Reklamos strategija mene vėlgi nėra nauja: prisiminkime Andy Warholo, Jeffo Koonso ir daugelio kitų reklaminę estetiką; tokius projektus, kaip 2001 m. Vilniuje ir Kaune vykusi šiuolaikinio meno paroda ant reklaminių stovų ar 2004 m. įvairiuose Europos miestuose, tarp jų ir Vilniuje, įsikūrusią „Billboart Gallery Europe“; galų gale tos pačios parodos kitoje dalyje eksponuojamus Mildos Zabarauskaitės ir Roberto Narkaus politinės reklamos plakatus. Bet ne tik todėl Ozarinsko sulipdytas projektas atrodo beviltiškai. Dauguma dalyvių savo darbais ne tik nekvestionuoja reklaminės estetikos, jos taikomų ir jos taikymo strategijų, etinės, socialinės ar bet kokios kitos reikšmės, bet, atrodo, apskritai negalvoja, kas tai yra reklama, – svarbūs objektai ar mėgstami vaizdeliai galbūt reprezentuoja asmenį, bet dar nebūtinai jį reklamuoja. Įstrigo Ernesto Parulskio, projektui pateikusio naršomų interneto svetainių „nuotraukas“, monotoniškas pasakojimas apie tai, kaip jis bandė į duotą temą ir formatą sugrūsti savo tinklalapių print-screenus. Jį užbaigia sakinys: „Dėlioti monitoriaus fotografijas buvo nuobodu. Ernestas Parulskis.“ Patikėk, mielas Ernestai, man žiūrėti – irgi, gal net dar nuobodžiau. Pateisinti galiu nebent šio projekto pavadinimą „Vilniaus metro“ – kaip repliką ore sklandantiems ir politinių kovų įrankiu tapusiems Vilniaus tramvajaus ir Vilniaus metro projektams. Teko girdėti, kad įgyvendinant panašius planus tektų nugriauti kai kuriuos linijų tiesimui trukdančius pastatus, tarp jų ir ŠMC rūmus. Gal tuomet tikrai praverstų Ozarinsko „atrastos“ eksponavimo strategijos?

Iš serijos „Mimai". 1970 m. Vitas Luckus

Įdomiausia ekspozicijos dalimi, deja, tenka pavadinti Romualdo Rakausko ir Margaritos Matulytės kuruotus projektus. Sakau „deja“ ne todėl, kad būčiau nusiteikusi prieš minėtus kuratorius ar jų atrinktus darbus, bet dėl to, kad tęstinė paroda „Lietuvos dailė“ pretenduoja apžvelgti šiuolaikinio meno vyksmus, o pastarųjų ekspozicijų pagrindą sudaro labiau klasikinė, vadinamoji meninė, fotografija. Rakauskas meta retrospektyvų žvilgsnį į kultinio kultūros žurnalo „Nemunas“ puslapius jo klestėjimo laikais (1967–1977 metais) – laiko dvasią puikiai kuria iš mados išėję medžio rėmeliai, nustebino ir visos parodos katalogui/žurnalui „Interviu“ vykusiai pasiskolintas ir akimirksniu atpažįstamas „Nemuno“ dizainas. Vis dėlto Linaros Dovydaitytės ir Romualdo Rakausko pokalbyje įsižiebusios maištingos anticenzūrinės ir naujovių dvasios parodoje trūksta: dauguma vaizdų labai žinomi ir išeksploatuoti (klasikiniai Rakausko, Sutkaus, Macijausko kadrai), neaišku, kaip jie atrinkti (iš darbų kiekio susidarė įspūdis, kad į parodą pateko beveik viskas – kiek gi fotografijų galima atspausdinti poroje mėnesinio žurnalo puslapių per dešimt metų?), kuo ypatingi (ne tik šiandien, bet ir anuomet) galėjo būti kopų ir panašūs vaizdeliai? Galų gale šiandieniame kontekste tikrai nelengva pajausti tų fotografijų vaizdinį ir reikšminį užtaisą. Kita vertus, „suneštinės“ parodos įspūdis tyčia ar netyčia primena anų laikų fotografijų ekspozicijas ir bent akimirką suveikia kaip laiko mašina.

Margaritos Matulytės kuruotas „Testas: 11 vs 1“ išsiskiria subtilia ir apgalvota ekspozicija, atsargiu bandymu žaisti su fotografijos eksponavimo forma: Algirdo Šeškaus buitiška serija „Drazdauskaitė, Budvytis ir aš“ įrėminama į namudinius rėmelius, Iljos Fišerio monotoniški demonstracijų negatyvai atspaudžiami ant plakatinių popieriaus lakštų, Gintauto Trimako atspaudai ant siauro koridoriaus sienų komunikuoja vienas su kitu beveik kaip veidrodis su atspindžiu. Nors ne visi tokie eksperimentai pasiteisina: kruopščiojo Vytauto Balčyčio miesto fragmentai, nekokybiškai atspausti ir atsainiai priklijuoti prie sienų, šį autorių ne „išlaisvina“ (kaip teigiama kataloge), bet paverčia nykiu savo paties šešėliu. Nemotyvuotai parodoje atrodo ir Povilo Karpavičiaus laboratoriniai bandymai: kas, kad jis išrado izopolichromijos techniką, bet vargu ar ji buvo išties reikšminga fotografijos technikos ar juo labiau meno raidai – o ir laikai, kai kūrinių aprašuose rasdavome informaciją „autorinė technika“, jau praeity. Apskritai, konfrontacijos, kurią kuratorė viliasi įžiebusi parodoje, nepajutau: dauguma pristatomų autorių (Balčytis, Trimakas, Pačėsa, Urbonas, Budvytis, Zinkevičius) stilistiškai netgi labai vientisi, o ir visos parodos polinkis į monotonišką kasdieniškumą gana aiškus. Nesuprantamas ir kuratorės noras traukti iš archyvų, daryti premjeras, atrasti ką nors užmiršto – ši strategija būtų puikiai pasiteisinusi Rakausko ekspozicijoje, tuo tarpu čia vis dėlto svarbiau akcentuoti ne pačią archeologiją, bet tai, kas iš radinių sulipdoma.

„Kiekvienam vaizdui savas šešėlis (taškas)". 2006_2008 m. Gintautas Trimakas

Nemalonų prieskonį burnoje palieka institucijų gebėjimas apžioti išorines iniciatyvas – turiu omenyje nuo 2006 m. Mirjam Wirz rengiamus „Flash Bar“ – spontaniškus trumpalaikius susibūrimus marginaliose miesto vietose, savo pobūdžiu komentuojančius jų specifiką (apleistame Žalgirio stadione susirinkusiems rodoma nebyli futbolo žaidimo transliacija; ant Tauro kalno imituojamas ten suvažiuoti įpratusių Vilniaus „marozų“ laisvalaikis – klausomasi iš automobilių radijo imtuvų sklindančios specialios radijo laidos; ir t.t.). Tiesa, ŠMC čia nesuskubo būti pirmasis – keletas paskutinių „Flash“ barų jau buvo įtraukti į „Meną netikėtose erdvėse“ bei vienos parodos Ciuriche atidarymą. Ir net jeigu „Gatvės fotografija“ (taip vadinasi projektas, apimantis „Flash“ barą, laikraščio „Flash Institut“ numerį ir gatvės performansus) į ŠMC pasirinktą fotografijos temą įveda naujų raktažodžių (Flash – blykstės metafora, fotografija kaip detektyvinis tyrimas (prisiminkite kad ir garsųjį „Blow up“), performatyvumo santykis su fotografija), tai patį „Flash“ baro projektą nusausina iki tiesiog atidarymą pagyvinančio performanso, o gal net – afterparty.

Sausoka atrodo ir Julijos Fominos bei Valentino Klimašausko kuruota ekspozicijos dalis „Kai vaizdas tampa pokalbiu“. Praplėsti parodą diskusijomis apie vaizdus – puiki mintis (galbūt šiandien išties apie kai kuriuos dalykus įdomiau kalbėtis, nei juos matyti, kaip kad atsitiko Rakausko interviu ir jo parengtos ekspozicijos atveju?). Bet gal tuomet buvo verta apskritai atsisakyti parodos, kurios eksponatai atrodo pernelyg pavieniai ir atsitiktiniai? Arba išdrįsti paversti juos gyvu pokalbiu, iš indiferentiškų ŠMC salių perkelti į viešas erdves (kaip to prašosi parodoje naudojami atvirukų ir plakatų formatai). Kitaip pokalbio metafora tampa gana tautologiška, juk jau seniai sutikome, kad kiekvienas meno kūrinys (ar vaizdas) yra intertekstualus ir vienaip ar kitaip „kalbasi“ su savo kontekstu ir diskursu. Kaip tyčia ir pačių kuratorių pokalbis kataloge, ir ekspozicijoje platinamas jo pratęsimas panašus ne į pokalbį, o į seniai pasibaigusį monologą. Gal čia kalta „Interviu“ žurnalo, tapusio ir parodos katalogu, prievarta: nenusisekusių pokalbių čia yra ir daugiau. Juk interviu svarbūs ne tik atsakymai, bet ir juos kreipiantys klausimai – tokiais pilnakraujais pokalbiais pavadinčiau Anderso Kreugerio ir Artūro Railos, Jurijaus Dobriakovo ir Mirjam Wirz, Linaros Dovydaitytės ir Romualdo Rakausko pašnekesius.

Šįkart siekiant įvairumo (o gal tiesiog taupant, veikiant skubotai ar norint nusimesti nuo galvos rūpestį) buvo prašauta. Net ir tokius stambius meno renginius, kaip „Documenta“, gali sukuruoti vienas, aiškią koncepciją turintis kuratorius – būtent, ne apžiodamas, o pasiūlydamas savo požiūrį ir savąjį „pjūvį“ (kad ir koks jis būtų – vertikalus ar horizontalus). Tuo tarpu pastarasis kuravimo pavyzdys labiau būdingas festivaliams, kai siekiama parodyti daugiau, įvairiau, margiau – tikra karnavalinė strategija Europos sostinėje.