„Guten Film!“

„Pabaigoje ateina turistai"

Naujų vokiškų filmų programą „Guten Film!“ Vilniaus Goethe’s institutas pradėjo rodyti 2006 m. Šiemet Kaune (rugsėjo 26 – spalio 2 d. „Forum Cinemas“) ir Vilniuje (spalio 3–10 d. „Forum Cinemas Vingis“) bus pristatyti iki šiol Lietuvoje nerodyti 2005–2008 m. sukurti trys dokumentiniai ir septyni vaidybiniai filmai.

Vaidybiniai filmai

„Jela“ („Yella“, rež. Christian Petzold, 2007)

Jela dar kartą pradeda viską iš naujo. Anapus Elbės, Vakaruose, kur galėtų būti darbas ir ateitis. Ji paliko Vitenbergą, žlugusią santuoką, nemokią sutuoktinio Beno įmonę. Ji susipažįsta su privačioje įmonėje dirbančiu Filipu. Kapitalo rizikos, stiklinių biurų ir nuolatinio judėjimo pasaulyje ji pateisina viltis ir yra puiki asistentė. Filipas atidus, nesentimentalus, jis turi tikslą ir svajonę, kuri galėtų būti bendra. Jela tampa jo bendražyge. Nepastebimai prabunda sudėtingi jausmai. Tačiau vėl kažkas pratrūksta ir traukia ją atgal į paliktą vietą, į jos naują gyvenimą braunasi vaizdai ir balsai iš praeities. Jela siekia bet kokia kaina išsaugoti visa tai, apie ką ilgai svajojo. Savo aštuntajame vaidybiniame filme vienas originaliausių šiuolaikinių vokiečių režisierių Christianas Petzoldas sujungia įsivaizduojamą ir realią tikrovę, prisiminimus ir dabartį. Sudėtinga filmo struktūra iš pradžių gali apgauti. Visi taškai sudėliojami tik filmo pabaigoje. Pagrindinius vaidmenis sukūrė žymūs vokiečių aktoriai Nina Hoss (2007 m. Berlyno kino festivalio „Sidabrinis lokys“ geriausiai aktorei), Devidas Striesowas ir Hinnerkas Schönemannas.

„Emos laimė“ („Emmas Glück“, rež. Sven Taddicken, 2006)

Kiaulių augintoja Ema vienut vienutėlė gyvena nugyventame ir beviltiškai į skolas įklampintame šeimos ūkyje. Ji iki paskutinės dienos su meile globoja kiaules ir skerdžia jas savotiškai, švelniai… Toks pat vienišas Maksas prekiauja automobiliais ir skundžiasi skrandžio skausmais. Apsilankęs pas gydytoją sužino, kad gyvenimas kybo ant plauko. Jis pavagia vienintelio draugo pinigus. Sprukdamas Maksas nesuvaldo automobilio ir atsiduria Emos kieme. Čia jis pradeda suvokti, kad tikroji laimė gali slypėti kur kas arčiau.

„Pabaigoje ateina turistai“ („Am Ende kommen Touristen“, rež. Robert Thalheim, 2007)

Vokietis Svenas atlieka civilinę tarnybą. Jis turi rūpintis buvusiu Aušvico kaliniu Stanislavu Kšeminskiu. Šis visai nesižavi savo globėju ir įsimyli jauną lenkaitę vertėją Anią, dirbančią Aušvico muziejaus gide. Kai Ania nusprendžia studijuoti Briuselyje, Svenas nori viską mesti. Tačiau žingsnis po žingsnio jaunam vokiečiui pavyksta suartėti su buvusio koncentracijos lagerio žmonėmis ir aplinka, jis mokosi suprasti istorinį naikinimo lagerio paveldą. Šį Sveno išgyvenamą procesą režisierius pateikia kaip ženklą, prieštaraujantį neteisingai suprastiems Vokietijos atminimo susitaikymo ženklais: „Mes negalime Berlyno viduryje pastatyti paminklo ir paplekšnoti sau per petį galvodami, kad puikiai tvarkomės su istorine praeitimi ir pagaliau viską išsprendėme. Mes ir toliau turime nagrinėti Aušvico problemą, nors ir daug ką darome neteisingai.“ Filmas paremtas autobiografiniais motyvais, nes 1974 m. gimęs režisierius pats atliko civilinę tarnybą Aušvice, vėliau filmas buvo kuriamas autentiškose vietose.

„Banga“ („Die Welle“, rež. Dennis Gansel, 2006)

Šių dienų Vokietija. Gimnazijos mokytojas Raineris Vengeris pasiūlo eksperimentą tema „Valstybės formos“. Jis nori, kad mokiniai geriau suvoktų diktatūros atsiradimą. Tačiau šis didaktinis eksperimentas turės pražūtingų pasekmių. Nekaltai prasidėję svarstymai, kas yra disciplina ir bendruomenė, po kelių dienų virsta tikru judėjimu. Jis pavadinamas „Banga“. Netrukus mokiniai pradeda persekioti kitaminčius. Kai situacija tampa nebepakeliama, mokytojas nusprendžia nutraukti šį bandymą. Deja, per vėlu. „Banga“ jau seniai tapo nevaldoma…

„Mano draugas“ („Ein Freund von mir“, rež. Sebastian Schipper, 2006)

Šios komedijos herojai – du draugai Karlas ir Hansas. Tačiau skirtingesnių vyrų nei šie negali būti. Intravertiškas matematikas Karlas sėkmingai kopia karjeros laiptais. Išlepintas sėkmės lydimas vaikinas gerai uždirba ir turi nuostabų butą. Nepaisant to, jis niekad nepatyrė laimės. Trykštantis energija ir nuolat aktyviai visur dalyvaujantis Hansas netikėtai įtraukia Karlą į savo pasaulį. Tai greitų automobilių, malonumų ir draugų pasaulis. Šiame pasaulyje ypač svarbi yra Hanso mylimoji Stela.

„Miegalius"

„Pingpong“ (rež. Matthias Luthardt, 2006)

Iš anksto apie tai nepranešęs šešiolikmetis Paulas aplanko savo gimines. Neseniai jis neteko tėvo. Ieškodamas paguodos berniukas atvyksta į vietas, kurios primena jam nerūpestingą vaikystę. Teta Ana supažindina Paulą su moterimi, kuri iš pradžių juo pasišlykšti, tačiau netrukus priima jį ir priglaudžia. Paulas vis labiau ieško jos artumo ir per vėlai suvokia, kad teta su juo žaidžia. Kai ši praranda savitvardą, Paulas sutrinka ir pasielgia neapdairiai. 2006 m. Kanų festivalio „Kritikų savaitėje“ parodytas filmas sulaukė apdovanojimų.

„Miegalius“ („Schlafer“, rež. Benjamin Heisenberg, 2005)

Režisierius prisipažįsta, kad filmą sukurti paskatino noras pavaizduoti „niekuo nepasitikinčią visuomenę po teroristinių rugsėjo 11-osios išpuolių“. Pirmoji filmo scena primena trilerį: mokslininkas Johanesas Merveldas slankioja po saulėtą Miuncheno parką tol, kol jį užkalbina dama. Ji praneša, kad būsimasis Johaneso kolega Faridas Madani kilęs iš Alžyro ir įtariamas esąs „miegalius“ (vienoje islamo teroristų grupuotėje taip vadinami laukiantys savo eilės). Ponia siūlo Johanesui sekti kolegą. Mokslininkas ryžtingai atsisako šios užduoties. Tačiau netrukus jis užsikrečia nepasitikėjimo bacila. Ne vienas filmo motyvas atpažįstamas iš režisieriaus biografijos. Heisenbergas užaugo mokslininkų ir menininkų šeimoje. Tėvas – neurobiologas, senelis branduolinės fizikos mokslininkas, Nobelio premijos laureatas. Mama ir močiutė menininkės. Filmas buvo pristatytas Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir 2006 m. apdovanotas prestižiniu Maxo Ophüls prizu.

Dokumentiniai filmai

„Princesių maudynės“ („Prinzessinenbad“, rež. Bettina Blümner, 2007)

Geriausios draugės penkiolikmetės Klara, Mina ir Tanutscha užaugo pas savo mamas Berlyne, Kroicbergo rajone. Jos pažįsta viena kitą nuo mažens ir domisi tais pačiais dalykais: vakarėliais, vaikinais ir baseinais. Dažniausiai jos yra neperskiriamos, tačiau ateina laikas spręsti asmenines problemas ir kiekvienai tenka eiti savuoju keliu. Klara meta mokyklą ir pradeda mokslus projekte, skirtame atsisakiusiems mokyklos. Mina norėtų būti drauge su vaikinu Georgu, kuris kuria kelionių planus. Iraniečių kilmės Tanutscha siekia išsikovoti daugiau laisvės iš mamos, kad galėtų dalyvauti savo draugių gyvenime.

2008 m. filmas pelnė geriausio vokiečių dokumentinio filmo apdovanojimą.

„Dviratininkas iš Karlo Markso miesto“ („Sportsfreund Lötzsch“, rež. Sandra Prechtel, Sascha Hilpert, 2007)

Tai pasakojimas apie karjerą, kuri netapo karjera. Ambicingas ir talentingas Vokietijos Demokratinės Respublikos pilietis Wolfgangas Lötzschas buvo didžioji dviračių sporto viltis. Tačiau netrukus jo karjera pasisuko netikėta linkme. Jo pusbroliui pabėgus į Vakarus, Saugumo tarnyba nepasitikėjo Lötzschu ir uždarė jį į Saugumo tarnybos kalėjimą. Sportininką buvo bandoma palaužti. Jo bylos dokumentų segtuvas vis storėjo, jį šnipinėjo net geriausi draugai. Vienintelė dviratininko viltis buvo leidimas išvykti iš šalies. Vieną po kito jis teikė prašymus išvykti ir treniravosi nenuleisdamas rankų... Režisieriai Sandra Prechtel ir Sascha Hilpertas įamžino jaudinamą dviratininko istoriją. Jis iki šiol dirba mechaniku profesionaliame dviračių sporte.

„Šeivamedžio žiedas“ („Holunderblute“, rež. Volker Koepp, 2007)

Garsus vokiečių kino dokumentininkas Volkeris Koeppas yra sukūręs ne vieną įsimintiną filmą apie Kaliningrado sritį ir Kuršių neriją. „Šeivamedžio žiedas“ pasakoja apie metus trukusią kelionę pas vaikus, gyvenančius Kaliningrado srityje, buvusioje Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje. Režisierius leidžia vaikams tiesiog pasakoti apie gyvenimą. Matome ištuštėjusių kaimų ir dirvonuojančių laukų kraštovaizdį. Suaugusieji didmiesčiuose ieško darbo. Vaikai lieka kaime. Dažnai jiems tenka patiems pasirūpinti savimi. Apie alkoholizmą ir prievartą jie kalba taip pat natūraliai, kaip apie draugystę ir meilę. Juokaudami ir pasitikėdami savimi, vaikai kuria fantazijų kupiną pasaulį, kuriame išsipildo jų lūkesčiai ir troškimai.

Bilieto kaina 12 Lt, Kino klubo ir „Kino akademijos“ nariams – 10 Lt.

Išsami informacija www.goethe.de/vilnius