Nesibaigiantis ropojimas

„Su srovele". 1992 m. Šarūnas Sauka

Šarūnas Sauka yra labai gerai žinomas tapytojas Lietuvoje net tuose sluoksniuose, kur, be Vincento van Gogho ir Leonardo da Vinci (katrų darbai dažnai reprodukuojami ant užrašų knygelių ir kitų suvenyrų), daugiau menininkų vargu ar būtų paminėta. Akivaizdu, kad Saukos statusas galėtų būti prilygintas „prekės ženklui“, žyminčiam ekstremalaus, nepatrauklaus turinio, bet labai gerą tapybą. Tarp miestiečių yra netgi paplitusi madinga frazė: „Saukos namuose nekabinčiau“, kuri ne tiek realiai išreiškia poziciją, kiek rodo „išprusimą“. Manau, kad dabar daugelis Saukos darbą, jei tik turėtų, tai būtinai kabintų ir dar apšviestų – grynai iš snobiškumo. Juolab kad Alfonsas Andriuškevičius ir visa plejada kitų rašiusiųjų šį menininką seniausiai legitimavo ir detaliai išdėstė, kad pūliai ir prakaitas primena perlus ir deimantus, o žaizdos – ordinus. Per keliasdešimt metų Šarūno Saukos makabriškumas tapo įprastu ir net teikia atpažįstamumo malonumą.

Visuotinis populiarumas vis dėlto pelnytas ne dėl aštrių plunksnų (abejoju, ar mano minėti miestiečiai skaito kultūrinius leidinius). Ko gero, šlovei pasipelnė tradicijos laikymasis. Pirma, tai yra klasikinė tapyba: šviesotamsos, perspektyvos, figūratyvumas, smulkmeniškai išpieštos detalės. Žmonėms tai patinka, nes jie taip negalėtų. Antra, primena senovišką bažnytinį meną: didžiuliai formatai, auksuoti rėmai (gero meno atributas). Siekiant tikslumo – gerokai panašu į apokalipsines scenas (Hieronymus Boschas, Breigelis). Transcendentinė erdvė ir laikas. Kančios motyvai. Šarūno Saukos kūrybą daug lengviau įsprausti į dailės akiratį nei kokį nors konceptualų menininką. Prieš gerą dešimtmetį buvo galima manyti, kad tokia tapyba yra labai šiuolaikiška, kontroversiška ir net nurodanti į aktualiuosius teorinius diskursus.

Tačiau geriausi Šarūno Saukos laikai jau praėjo arba dar tik ateis. Užsukę į jubiliejinę menininko parodą ir apžiūrėję pastarųjų metų darbus nieko nauja turinio prasme neaptiksite. Tos pačios ropojančios vyro, panašaus į Sauką, figūros, įkyrios būsenos ir blogo košmaro peizažai, apnikti nemalonių siurrealistinių motyvų: žemė žaizdota, viskas, kas žėri, nieko gera nežada, kūnai išsigimę, o jų tarpusavio santykis – prieštaringas (lyg ir poruojasi, lyg ir kaunasi, bet kad nejauku, tai visiems aišku). Temos ir leitmotyvai Saukos tapyboje ir anksčiau ne itin kito, tad kodėl tik dabar priekaištauju? Galbūt todėl, kad ankstesni darbai išbaigtesni, tarsi atskiri pasauliai. Dabar tapyba fragmentiškesnė ir kaip tik todėl ne tokia įtikinanti. Žydro kolorito 2008 m. „Paunksnės“ serijoje sanguliauja (o gal smurtauja) išpurtę kūnai su galvomis, panašiomis į politikų iš televizorių ekranų, tačiau tokios „pastoralės“ nenuveda toliau nei link bendro populistinio nepasitenkinimo visuomene. Jokių referencijų, jokių detektyvų, jokių gelmės įžvalgų. Labiausiai kritikuočiau Šarūno Saukos naujovę – fotomontažus. Kaip eskizai, jie įdomūs, nes juose dalyvauja ir realiai egzistuojantys to paties menininko tapybos fragmentai, ir kūno pasifotografavimai kaip tapymo medžiaga. Antai ta pati mėlynakelnė kaimynė dalyvauja ir fotomontaže „Kaimynė“ ir nutapytame paveiksle „Meilės romanas“. Tačiau fotomontažai vargu ar gali pakelti buvimo savarankišku kūriniu naštą. Ir, nors kompiuterine grafika realybė iškreipta panašiai kaip tapyboje, žmogėnų galūnės tokios pat neišsivysčiusios ir personažus kankina tokios pat negalios, vis dėlto fotomontažai artimesni paviršutiniškiems triukams ir lengvai satyrai nei ankstesnių darbų keliamam egzistenciniam nerimui. Literatūriškumas (savitas ir iškreiptas) anksčiau buvęs stiprioji menininko kūrybos grandis liko seklus ir plepantis.

Parodos akcentu turėjo būti Lietuvos tūkstantmečiui skirtas milžiniškas, sudėtingos daugiakampės konstrukcijos rėmu įformintas tapybos darbas. Tokie gabaritai prašosi mažiausiai gotikinės bažnyčios erdvės. Bažnyčiai tiktų ir didžiausiame paveikslo plote sėdintis vyras Rūpintojėlio poza. Toks kenčiantis, žaizdotas, skruzdžių apniktas. Į jį iš kairio šono žvelgia tyra mergaitė – irgi telpame į krikščioniškos ikonografijos rėmus. Žemiau fone susigrūdusi nuogalių minia. Tai apokalipsės, skaistyklos teritorija. Bet įsižiūrėkime atidžiau – minia sudaryta iš Lietuvos kultūrininkų ir žymių, šalį garsinusių žmonių: Žemaitė, Darius ir Girėnas, Basanavičius, Kudirka – visas komplektas nuo lietuviškų litų. Jie ir pavaizduoti lyg nuo litų nužengę, tik nuogi. Paveikslas akimirksniu tampa labiau komiškas nei prasmingas. Sakyčiau, gana prabangus humoras. Kaip tik tada kyla gana rimtas klausimas: ar Šarūnas Sauka maištauja prieš savo kolekcininką ar tai yra jo naujas kūrybos posūkis – radikali satyra? Po visų „pastoralių“ ir lengvų juokelių sunkoka tapytojo meną vertinti kaip anksčiau. Kas atsitiko tobulai sukaltoms kompozicijoms, žiauriam, bet intelektualiam pasąmonės siautuliui, egzistencijai ir transcendencijai? Galų gale pačiai tapybos kokybei?

Antra vertus, paroda vis tiek labai įdomi. Lyg Atlantai Saukos „prekės ženklą“ remia 1992–1993 m. skulptūros (aptapytos). „Su braškėm“, „Su parazitais“, ypač „Su srovele“ labai gerai primena, kodėl Šarūno Saukos kūryba yra tokia įtaigi ir mėgstama. Kolekcininko Edmundo Armoškos pomėgis istorijai šį kartą itin pasitarnavo – salėje šalia kitų buvo pristatyti ir trys labai ankstyvi (1979 m.) tapytojo kūriniai. Iš plokščių plotų sudėliotos, kontrastais paremtos kompozicijos vargiai primena dabartinį menininko braižą. Tik „1979 m. paveiksle“ iš technologizuotos moters figūros krūties prasiveržia iracionalus ir kūniškas darinys – lyg tolesnės tapybos pranašas. Nejaukių nuojautų kelia ir vieno jų pavadinimas: „Džekas pasitraukia į vienumą išgerti puodelio vandens ir jį perveria strėlė.“

Kad ir ką čia rašyčiau, Sauka išlieka Sauka populiariajame lauke. Nė vienas paveikslas neliks be dėmesio. Tuo galite būti tikri. Tik ar Šarūnui Saukai tapyba tebereiškia tai, ką ir anksčiau? Jei senųjų motyvų (manyčiau, asmeniškų, rituališkų) tapyti nebepakanka, gal verta paieškoti naujų? Juk tapymas, kaip ir bet kuris kitas darbas, turi ką nors duoti dirbančiajam (aš ne apie pinigus), antraip lieka tik kančia. Sauka, reikia manyti, žino, kas tai yra.