Velniškai gera šiuolaikinio meno politika

„Disorientavimosi dienoraštis". 2008 m. Christian Vetter

Vytautas Michelkevičius: Vartau olandų menininkų kolektyvo „Fucking Good Art“ (lietuviškai tai galėtų būti verčiama kaip „Velniškai geras menas“) išleistą Šveicarijos meno ir meno rinkos tyrimą. Kaip manai, ar jiems būtų ką veikti Lietuvoje?

Dovilė Tumpytė: Šis leidinys pataiko į tikriausiai vieną aktualiausių Šveicarijai temų – meno rinkos vaidmuo. Jis buvo išleistas parodos „Kintantis identitetas“ Ciuricho meno galerijoje atidarymo proga, ir ne veltui buvo pasirinkta tokia tema. Meno rinka Šveicarijoje labai išplėtota ir funkcionuoja tiksliai pagal mums tik teoriškai pažįstamą modelį. Tik kyla klausimas, kokią įtaką stipri meno rinka daro meno praktikoms. Tai dar vienas aspektas, kurį apčiuopia „Fucking Good Art“. Manau, kad jie tikrai turėtų ką veikti Lietuvoje, ir įdomu, ką atskleistų jų tyrimas čia.

V. M.: Taip, meno rinka Šveicarijoje įspūdinga: tiek savo dydžiu, tiek galia. Pavyzdžiui, Ciuriche (pats didžiausias Šveicarijos miestas), gyventojų skaičiumi prilygstančiame Kaunui, yra apie 100 galerijų. Tačiau nemanau, kad Šveicarijos meno rinka veikia tik pagal mums teoriškai pažįstamą modelį, nes susipažinome ir su nauju fenomenu, kai nekomercinės meno erdvės (pvz., Karma International) pradeda dalyvauti meno mugėse, parduoti meno darbus ir t. t. Ar, tavo galva, meno rinka yra svarbi ir būtina šiuolaikinio meno scenai? Gal klausimas kiek naivus, bet, mano manymu, Lietuvoje meno rinka, jei ir veikia, tai tik per Lietuvos menininkams atstovaujančias užsienio galerijas, o visa kita būtų galima vadinti socialistine meno rinka, nes daug galerijų ir meno erdvių yra valstybinės (pvz., ŠMC) arba priklauso įvairioms sąjungoms. Žinoma, yra keletas galerijų, kurios domisi šiuolaikiniu menu, bet rinkos iš esmės negali būti, jei nėra ir kitų sistemos elementų, kaip antai kolekcininkų.

D. T.: Manau, kad meno rinka neišvengiama (o ekonominių krizių laikais menas ir vynas tampa vienais iš patikimesnių investavimo objektų). Kad meno rinka funkcionuotų, reikalingi visi jos elementai (menininkai, galerijos, prekybos agentai, profesionalūs konsultantai, aukcionai, kolekcininkai ir t. t.). Lietuvoje tikriausiai būtų galima kalbėti apie besimezgančią meno rinką, tokią, kaip ją suvokia civilizuotas kapitalistinis pasaulis (prie to prisideda ir Meno rinkos agentūros nuo praėjusių metų organizuojami aukcionai, kol kas parduodantys XX a. modernistinės dailės ir ankstesnių amžių kūrinių), ir veikiausiai vis dar egzistuojančią šešėlinę meno rinką, kuri jau buvo aptarta ne kartą. Antra vertus, tarsi suprantama, kad Lietuvos meno rinka labai maža, ir abejotina, ar ji galėtų sustiprėti neįsiliejusi į tarptautinę rinką (dalyvavimas tarptautinėse meno mugėse, darbas su tarptautiniais menininkais – reta kuri Vakarų Europos galerija dirba tik su vienos šalies menininkais – ir t. t.). Kelią jau skinasi keletas privačių Vilniaus galerijų. Kol kas didžiausią privačią Lietuvos dailės kolekciją (modernistinės ir ankstesnių amžių) sukaupęs Edmundas Armoška neturi konkurentų tarp Lietuvos kolekcininkų. Manau, kad atsiranda ir vienas kitas šiuolaikinės dailės kolekcininkas, tačiau tai pati pradžia. Šveicarijoje kolekcionavimo kur kas ilgesnė istorija ir tradicija (o tai susiję ir su šalies ekonomine situacija). Vieni įdomesnių pavyzdžių man pasirodė naujo tipo institucija – privati vaizduojamojo meno kolekcija-sandėlis „Schaulager“ Bazelyje ir „Migros“ muziejus Ciuriche, kuris rūpinasi privačios kolekcijos saugojimu ir šiuolaikinio meno parodų rengimu. Muziejų įsteigė „Migros“ verslovė, apimanti prekybos centrų, viešbučių, bankų, degalinių ir t. t. tinklą ir kartu skirianti svarią apyvartos dalį kultūrai. Ar gali įsivaizduoti panašias investicijas į kultūrą, pavyzdžiui, UAB „Vilniaus prekybos“ politikoje?

V. M.: UAB „Vilniaus prekyba“ to tikrai negalėtų padaryti, nes „Migros“ prekybos centrai veikia kooperatyvo principu (praktiškai kiekvienas šveicaras yra jų dalininkas), jie negali turėti pelno – tai lyg viešoji įstaiga. Vienas iš jų politikos aspektų yra tai, kad jie neparduoda alkoholio ir tabako. Be to, „Migros“ turi fondą „Migros Kulturprozent“, į kurį suplaukia viena šimtoji prekybos centrų apyvartos. O tai milžiniška suma.

Kalbant toliau apie meno rinką, „Fucking Good Art“ nustatė, kad rinka veikia tik 3 proc. menininkų (kurie iš jos išgyvena), o ką daryti kitiems? Kiti gal tampa dailės mokytojais, dirba valstybinėms galerijoms, kuria reklamos agentūrose, dekoruoja namus ar tiesiog skursta.

Pasak vieno iš jų pašnekovų, meno mecenato Henry Levy, praturtėja tik 1,5 proc. menininkų. Todėl jis siūlo alternatyvų paramos būdą ir, priešingai, nei dauguma meno rėmėjų / verslininkų, rūpinasi ne meno produktu, o procesu. Levy studijų erdvė „BINZ39“ menininkams suteikia studijas ir parodų plotą. Iš esmės pritariu jo idėjoms ir manau, kad visų pirma geros sąlygos ir kūrybos proceso palengvinimas menininkams yra svarbiau nei viena galimybė sukurti kūrinį. Panašias problemas ketinu nagrinėti ir kūrybinėse dirbtuvėse „Galerijos akademija“. Kitas svarbus procesas yra edukacija, kuriai Lietuvoje ypač trūksta ir intelektualinių, ir finansinių išteklių. Kokie, tavo galva, turėtų būti meno rėmimo / skatinimo veiklos prioritetai?

D. T.: Būtų naivu manyti, kad visi studijuojantys meną gali tapti sėkmės lydimais menininkais, tačiau kai ką pakeitus tokių galėtų atsirasti daugiau. Tavo klausimas sudėtingas. Dar neseniai tikriausiai ir tu dažnai susidurdavai su nuomonėmis (gal ir pusiau juokaujant išsakytomis), kad kultūros politikos Lietuvoje iš viso nėra. O jai tenka gana didelė atsakomybė už tai, kas vyksta ir dailės srityje. Investavimas į ilgalaikius procesus yra protingas žingsnis, o tai ir yra geresnio išsilavinimo suteikimo ir sąlygų kūrybai sudarymo siekiamybė. Mano manymu, po 2000 m. iškilusių Lietuvos menininkų praktikos pokyčius stipriai lėmė galimybės studijuoti kitų šalių akademijose ir dalyvauti rezidencijų programose, kur taikoma kitokia mokymo metodika, suteikiamos geresnės kūrybos sąlygos. Lietuvoje kol kas tam skiriama per mažai dėmesio, ypač palyginti su Šveicarija, kurioje vaizduojamiesiems menams paramą galima gauti iš valstybės, kantono, miesto fondų ir privačių rėmėjų. Mane nustebino Ciuricho miesto kultūros departamento galimybės: vienu svarbiausių renginių kiekvienais metais tampa jaunųjų menininkų paroda miesto galerijoje „Helmhaus“, į kurią kviečiami pagal pateiktus profesionalius darbus aplanke ekspertų komisijos atrinkti menininkai. Iš jų penkiolika apdovanojami (pasirinktinai) piniginėmis premijomis arba galimybe išvykti į Ciuricho kultūros departamentui priklausančias rezidencijas dešimtyje Vakarų Europos, Azijos ir JAV miestų. Tai nemaža miesto investicija į jaunuosius menininkus.

V. M.: Šveicarijoje susipažinome ir su nauju fenomenu, kai nekomercinės meno erdvės pradeda dalyvauti meno mugėse, parduoti meno darbus ir t. t. Matyti, kad rinka iš esmės keičia meno lauko sistemą. O „Fucking Good Art“ prielankumą reiškia nekomercinei ar viešajai / valstybinei meno scenai.

Jei svarstytume, dėl kokių priežasčių Lietuvoje nėra nepriklausomų meno erdvių, galėtume teigti, kad trūksta laisvų patalpų ir dėl infrastruktūrinio finansavimo. Iš kelionių po Vakarų Europą akivaizdu, kad dauguma matytų nepriklausomų meno erdvių buvo susikūrusios miesto suteiktose patalpose. Tiesa, Lietuvoje būta vieno kito menininkų bandymo susiburti ir susikurti (kalbu daugiau apie laikotarpį po 2000 m., nes jį geriausiai pažįstu), tačiau jie greitai nuslopdavo arba dėl finansų, arba dėl organizatorių nesutarimų. Ar tu pritari tokiai minčiai? O gal žinai kitų priežasčių?

D. T.: Sutinku, tai ir yra svarbiausios priežastys. Be abejo, tokie veiksniai kaip užsispyrimas, aiški darbo vizija ir sumani, idėjas generuojanti bei vadybą išmananti (tai irgi labai svarbu) komanda taip pat nemažai lemia. Bet be šalies ar miesto, kuriame reiškiama iniciatyva, finansinio ir idėjinio palaikymo entuziazmas greitai praeina. Manau, kad tokios iniciatyvos gali finansavimo ieškoti ir Europos fonduose, tačiau tai reikia išmanyti ir įdėti daug pastangų. Kol kas aš žinau tik vieną sezoniškai veikiančią menininkų valdomą erdvę – „Artcore“ Justino Vienožinskio dailės mokyklos rūsyje, kurioje eksperimentuoja studentai ir jauni menininkai.

V. M.: Pamenu, kaip kuratorius Philippe’as Pirotte iš Belgijos, dirbantis Berno meno galerijoje, kritiškai vertino Šveicarijos meno sceną teigdamas, kad čia labai maža diskursyvių parodų ir tuo labiau reta kuri po Europą keliaujanti diskursyvi paroda užsuka į Šveicarijos meno erdves. Kaip vieną iš priežasčių jis nurodė kultūrinius komunikacijos ypatumus, tiksliau, siekį problemas spręsti be polemikos. Pavyzdžiui, jei per kokį nors susirinkimą iškyla problema, nesutariantieji per kavos pertraukėlę tarpusavyje išsiaiškina ir grįžus į susirinkimą problemos nebelieka. Toliau įrodinėdamas diskursyvumo stoką jis aiškino, kad Šveicarijoje praktiškai niekur neįmanoma rasti tarptautinių meno leidinių („Flash Art“, net ir vokiško „Kunstforum“), todėl jie užsiimantys edukacine veikla ir tarptautiniuose žurnaluose radę straipsnių apie Šveicarijoje buvusias parodas ar šveicarus menininkus verčiantys, spausdinantys ir siunčiantys leidinius savo nariams bei lankytojams. Kaip manai, ar Lietuvoje daugiau nei keletas žmonių skaito tarptautinius meno žurnalus (aš apie tai neturiu jokių žinių)? Aš pats kartais juos pavartau ŠMC „infolabe“, jei, žinoma, pavyksta rasti. Gal ir Lietuvoje praverstų toks diskursyvumo stiprinimas ir straipsnių vertimas?

D. T.: Besidomintys menu žino, kad gana nemažai tarptautinių leidinių galima paskaityti ŠMC „infolabe“ ir Nacionalinės dailės galerijos informacijos centre. NDG IC, be tokių pagrindinių meno teorijai ir praktikai skirtų žurnalų kaip „October“, „Parkett“ ir „Kunstforum“, šiais metais pradėjo prenumeruoti „Frieze“ ir įdomesnių formatų ieškantį „A-prior“, Centrinei Europai skirtą žurnalą „Spike“, „Texte zur Kunst“ ir kt. Šie leidiniai, be abejonės, pasiekia nedaugelį žmonių. Reikėtų pamąstyti apie būdus, kaip jie galėtų lengviau pasiekti publiką (profesionalus ir studentus) ir kelti diskusijų. Antra vertus, juk buvo bandymų rengti pokalbius įvairiais diskursais Šiuolaikinio meno centre. Juos sumanė ŠMC kuratorė Catherine Hemelryk, tačiau jų publika nepamėgo. Taigi kyla klausimas, ar atsirastų pas mus smalsi ir norinti diskutuoti auditorija? O galbūt išties dalį publikos atbaido ir anglų kalba? Pirotte iniciatyva platinti verstus straipsnius pasirodė patraukli žinių sklaidos „gelbėjimo akcija“, kurią vertėtų apmąstyti.

V. M.: Manau, didžiausia Catherine’os renginių bėda buvo anglų kalba ir informacijos sklaidos trūkumai. Mažai žmonių dalyvavo dėl to, kad nemokėjo ar gal net tingėjo kalbėti angliškai. Bet grįžkime prie Šveicarijos. Viename interviu perskaičiau kuratoriaus Oliverio Kielmayerio pareiškimą, kuris pritarė Pirotte minčiai, kad Šveicarijoje retai kas kuria socialines ar politines problemas tyrinėjantį meną, nes čia jų tiesiog beveik nėra. Todėl daugumos Šveicarijos menininkų kūriniai esą dekadentiški.

D. T.: Nežinau, ar tau irgi susidarė toks pat įspūdis, kad Šveicarijos meno institucijos bent šiuo laiku rodė ne itin daug šveicarų menininkų darbų. Daugiausia buvo Vakarų Europos ir JAV bei pačių ryškiausių Rytų Europos menininkų darbų. Man paradoksali pasirodė Phillipe’o Pirotte išsakyta mintis apie diskursyvumo trūkumą ir šveicarišką problemų sprendimo būdą (manai, kad paroda „Kintantis identitetas“ buvo viena tų retų išimčių, bandžiusių apmąstyti identitetą?). Apskritai susidarė įspūdis, kad Šveicarijoje menininkams stengiamasi sudaryti palankias sąlygas įsitraukti į meno lauko sistemą ir rūpinamasi kiekvieno individualia praktika. Tai rodo ir meno galerijų programos, kurių didžiausią dalį sudaro vieno asmens parodos. Menininkai pratinami susivokti ir dirbti balto kubo erdvėje. Antra vertus, yra ir meno erdvių, kurios labiau domisi mažų bendruomenių kūrimu, klausimų įvairiais diskursais kėlimu ir diskusijų palaikymu, kaip mūsų aplankyta „Les Complices“, dažniausiai kelianti su lyčių (gender) diskursu susijusių klausimų, arba „Schedhale“, politiškai / socialiai angažuota projektų erdvė, ar viešojo meno projektas, pradėtas ZHGK instituto. Bet tokie projektai nevyrauja. Antra vertus, galima pažvelgti į Lietuvos situaciją. Omeny turiu pastarųjų dvejų metų parodas, kurias būtų galima pavadinti diskursyviomis ir sukėlusiomis platesnių diskusijų, ir jų tikrai yra tik viena kita. Tikriausiai kaip vieną tokių galėčiau paminėti tavo projektą [email protected], kuriame buvo analizuojamas postfotografijos klausimas, Ievos Dilytės kuruotą parodą iš LDM esančios kolekcijos darbų „Žvilgsnio galia“, Neringos Černiauskaitės projektą „Patriotai“, na o šią vasarą įsikūrusi „Kultflux“ platforma miesto diskursą aprėpia kur kas plačiau nei tik parodomis. Tiesa, ne visi projektai sulaukė diskusijų. Bet ar tu manai, kad diskursyvi paroda jau a priori yra vertybė?

V. M.: Tikrai manau, kad diskursyvi paroda yra vertybė, ypač jeigu ji išeina ir už meno scenos ribų. Pavyzdžiui, nagrinėja aktualias socialines / politines / kultūrines ir kitokias problemas. Įprasta paroda dažniausiai siekia tik „parodyti“ vieną ar kitą menininką ar meno stilių, o diskursyvi tampa kalbančia, diskutuojančia, keliančia klausimų ir nagrinėjančia problemas platforma. Be to, mano galva, diskursyvi paroda veikia kaip naujų žinių kūrimo sistema.

D. T.: Bet lygiai tokį pat poveikį gali turėti ir vieno menininko darbas, nelygu, kokį diskusijų lauką aplink jį sukursi. Klausimas, ar yra tam poreikis ir, antra vertus, kaip jį sukurti?

Nemanau, kad diskursyvumo atsiradimą lemia tarptautinių leidinių prieinamumas (beje, daugelį jų galima iš dalies paskaityti internete). Jų skaitomumas, mano galva, priklauso ir nuo visuomenės kultūrinio sąmoningumo, ir nuo geografijos, kuri iš dalies lemia interesus.

V. M.: Pabaigai keletas (retorinių) klausimų. Kaip tau atrodo, jei Lietuvoje dukart pagausėtų meno erdvių, ar būtų du kartus daugiau ir menininkų? O gal tiesiog nėra poreikio ir erdvių kiekis bei dydis rodo, kiek yra menininkų ir situaciją? Kas būtų, jei visos sąjungoms priklausančios galerijos pradėtų rodyti šiuolaikinį meną?

D. T.: Aš vis dėlto būčiau už meno įvairovę: manau, kad reikia ir modernistinio, ir šiuolaikinio meno (pastarąjį terminą vartočiau Alfonso Andriuškevičiaus apibrėžta reikšme siedama su idėjų šiuolaikiškumu). Kitas tavo klausimų aspektas – meno kokybė (gali juk būti ir labai prasto šiuolaikinio meno). Erdvių pagausėjimas, bijau, smarkiai nepalenktų situacijos į gerąją pusę: pirmiausia reikia įdomių idėjų ir žmonių, kurie jas įgyvendintų, o kartu ir publikos, kuriai tai rūpėtų. Bet be abejo, palankesnės sąlygos įvairioms kūrybinėms iniciatyvoms tikrai nepakenktų meno lauko gyvumui.