Bekalbiai susirašinėjimai

Įvažiuojančius į Vilniaus gatvę Varšuvoje (ulica Wileñska) pasitinka Mergelės Marijos skulptūra. Šioje gatvėje yra dar trys koplytėlės.

Vilnius–Varšuva, Varšuva–Vilnius. Kažkada labai išvažinėtas maršrutas autobusu – prekiautojų ir turistų. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje beveik visi buvome tapę „spekuliantais“ – ir aš sugebėjau viename Lenkijos turguje parduoti porą butelių degtinės, kad galėčiau nusipirkti bananų, kurių Lietuvoje tada dar nebuvo. Išvažiavus iš jaukiai kaimiško, tingiai tarp kalvų snaudžiančio, baroku išraityto Vilniaus, Varšuva visada atrodo plati ir nerimstanti. O kažin kaip atvykus iš Varšuvos atrodo Vilnius? Kaip prarasta romantiškų svajonių sala? Šias dvi sostines visada siejo ne tiek draugystė, kiek nepasidalijimo, neišspręsto kultūrinio identiteto įtampa, kurią dabar kiek pridengia politinio korektiškumo šypsena. Ir dar spėju, kad Varšuva vilniečių taip netraukia, kaip Vilnius varšuviečius. Šie du poliai visada buvo ir veikiausiai liks nelygūs: skirtingos vertės, skirtingos energijos. Vilniuje turbūt visada ilsėsis Pilsudskio širdis, tačiau nesu girdėjusi, kad kieno nors širdis būtų pageidavusi pasilikti Varšuvoje. Antra vertus, europiečiams Varšuva atpažįstama sąvoka ir erdvė, o Vilnius vis dar tebėra abstrakcija. Skirtumų sąrašą būtų galima tęsti.

Bet štai „Cooltūristės“ pamėgino užčiuopti šiuos du miestus siejantį ryšį vaizdais, akivaizdžius skirtumus, istorinius skaudulius ir identiteto banalybes palikdamos paraštėse, o gal greičiau joms įprasta ironija pasikasdamos po mums tarsi savaime suprantamų lietuvių ir lenkų santykių, į kraują įaugusių įvaizdžių pamatais. Tad istorija, identitetas, literatūra, romantizmas, galios santykiai ir kiti rimti dalykai (gal išskyrus Pilsudskio širdį) lieka tarsi nematomas ir neįvardijamas podirvis, iš kurio išauga tai, ką gali fiksuoti fotoaparatas. O jis gali fiksuoti kalbinius, heraldinius ir kultūrinius ženklus, erdves, architektūrines marginalijas ir atkreipti dėmesį į tai, ko patys miestiečiai galbūt niekada nepastebi, nes viskas per daug įaugę į jų kasdienybę, į vietos aurą. Ir tik specialiai paieškojus galima pasijuokti, kad ir Vilnius, ir Varšuva turi po undinę, kad ir čia, ir ten kai kuriuos stogus laiko Atlantai, įsiręžę ir susiraukę Varšuvoje, ir nė nemirktelėdami Vilniuje. Bet ne vien atitikmenys traukia kritišką „Cooltūrisčių“ žvilgsnį. Dar labiau pastebimi neatitikmenys tarp Lenkijos miestą ritmingai žyminčių koplytėlių, kryžių bei religinių statulėlių ir jų nebuvimo Vilniuje Varšuvos gatvėje net balandžiai gali atrodyti pamaldūs.

Tačiau projekto ašis – Vilniaus gatvės Varšuvoje ir Varšuvos gatvės Vilniuje (ne)atitikimai. Net ne (ne)atitikimai, bet kasdienės gatvių egzistencijos patikrinimas einant kiekviena jų pirmyn ir paskui atgal. „Kodėl reikia fotografuoti ir einant atgal?“ – paklausiau. Todėl, kad einant, o tai reiškia ir žiūrint viena kryptimi kas nors gali likti nepastebėta. Taigi ką taip svarbu pastebėti „Cooltūristėms“? Pirmiausia, kaip konkrečiose situacijose gyvena gatvės užrašas, kuris savaime trikdo – lenkiškas Vilniaus gatvės pavadinimas ulica Wileńska, užrašytas kažkaip labai nelietuviškai, kabo šalia Marijos statulėlės, tarp raudonai baltų vėliavų, o joms, regis, net pritaria važiuoti draudžianti plyta. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie mums jaukiai įprastą Varšuvos pavadinimą ant savų Vilniaus sienų. Būtų, nes mums šio keistumo neįmanoma pajusti. Juk normalu ir įprasta, kad Vilniuje yra visokių miestų vardais pavadintų gatvių, žinoma, ir Varšuvos. Bet radus Vilniaus gatvę Varšuvoje dilgtelėja maloniai nemalonus netikėtumas – kad apie mus galvoja, kad pasisavina. Miesto kaip gatvės pavadinimo užrašas svetima kalba namų ilgesį padaro vietinį ir sustiprina svetimo miesto svetimumą. Tam tikruose kontekstuose pasirodantys užrašai vienu kartu ir dilgtelėja atpažinimu, ir pradeda susikalbėjimą. Varšuvos gatvė – ulica Wileńska. Pirmyn – atgal.

Varšuvos gatvėje Vilniuje nėra koplytėlių, tačiau yra balandinė. Balandis pozuoja it Šventoji Dvasia.

Vilniuje Varšuvos gatvės gale – Rasų kapinės su garsiąja Pilsudskio širdimi (jau paminėjau ją trečią kartą). Tai tampa savotiška atrama ieškant miestų sąsajų. Varšuvoje Vilniaus gatvės gale nieko nėra, bent jau nieko tokio reikšminga, nieko atitinkama. Vilniaus gatvė Varšuvoje – varšuvietiška, didelė, plati, nerimstanti, įrėminta aukštais pastatais, įprasminta koplytėlėmis ir kryžiais. Varšuvos gatvė Vilniuje – tipiškai vilnietiška su savo kaimiškais gamtos motyvais, balandinėmis, už medžių užsiglaudusiais žemės spalvos pastatais, kurie per amžius apaugę mediniais sandėliukais – daugybe kasdienybės įsibrovimo į architektų planus įrodymų. Atrodo, tarsi kol ja nesusidomėjo „Cooltūristės“, ši gatvė buvo visų užmiršta, jos gyvenimo neveikė tai, kad ji pavadinta gretimos valstybės sostinės vardu, ji net ne gyveno, o saldžiai miegojo laukdama geresnių laikų. O dabar galbūt ją pažadins sau pačiai netikėtas susitikimas su likimo drauge vienoje parodoje (Vilniaus lenkų kultūros namuose, Naugarduko g. 76).

Surinkti vaizdai, jų poros, remiasi stereotipais apie dvi valstybes ir tautas – esą lenkai visur demonstruoja pamaldumą, o mes – amžini kaimiečiai, be to, gerokai apsileidę; Vilnius – ne lietuvių kūrinys, viskas, ką čia matote, yra ir šiek tiek ar net gerokai lenkiška. Stereotipai ir padeda, ir trukdo susikalbėti. Bet „Cooltūristės“ jų dialogą tik imituoja iš tikrųjų šifruodamos dviejų skirtingų miestų rašysenas, kurios sunkiai įvardijamos, nes jų bežodė kalba tik nepastebimai sunkiasi pro šaligatvio plyteles. Paaiškėja, kad, mums to nežinant, miestai jau nuo seno susirašinėja. Ne tik politinėmis notomis, romanais ir poemomis, bet ir visai be žodžių.