Autorinio kino šaknys gilios

„Dar ne vakaras"

Šiųmetis Gdynės festivalis pateikė ne vieną siurprizą. Pats didžiausias, ko gero, buvo režisieriaus Roberto Glinskio vadovaujamos žiuri sprendimas skirti geriausio filmo apdovanojimą, didįjį prizą „Auksiniai liūtai“ Waldemaro Krzysteko filmui „Mažoji Maskva“ („Mała Moskwa“). Tradicinė melodrama, labiau primenanti telenovelę nei festivalyje vyravusį autorinį kiną, be abejo, galėjo pretenduoti į žiūrovų simpatijų prizą. Net festivalio spaudos peržiūroje mačiau ašarotų akių, bet kad tai – geriausias filmas? Tačiau žiuri sprendimas, matyt, savaip logiškas, nes didysis prizas paskirtas tikrai didžiausią žiūroviškumo potencialą turinčiam filmui. Tik ar tai galima laikyti kokybės kriterijumi?

„Mažąja Maskva“ Lenkijoje buvo vadinamas didžiausias sovietų armijos garnizonas, įsikūręs Legnicoje, netoli sienos su Vokietija. Beveik pusė miesto gyventojų buvo atvykėliai. Filmo herojai yra sovietų lakūnas Jurijus (Dmitrijus Uljanovas) ir lenkų kultūrą įsimylėjusi jo žmona Vera (Svetlana Chodčenkova apdovanota geriausios festivalio aktorės prizu). 1967-aisiais jie atvyksta į Legnicą. Vera laimi dainų konkurse ir krinta į akį lenkų karininkui Michalui (Lesławas Żurekas). Prasideda romanas, kurio baigtis bus tragiška. Jura yra nevaisingas, todėl jis ir netapo kosmonautu. Veros nėštumas pagreitina romano atomazgą. Saugumo tarnybos, budriai sekančios kiekvieną sovietų piliečių žingsnį, susidoroja su šios dramos dalyviais. Michalas suimamas ir paskelbiamas žuvusiu. Iš kovos skrydžio į Čekoslovakiją (taip filme prisimenamas 1968-ųjų rugpjūtis) grįžęs Jurijus sužino, kad jo žmona nusižudė. Jis užaugina Veros dukterį ir kartu su ja po daugelio metų atvažiuoja aplankyti motinos kapo. Chodčenkova vaidina ir Veros dukterį – tipišką „naująją rusę“, kuri negali susitaikyti, kad motina paliko ją dėl meilės „kažkokiam lenkui“, ir nekenčia visko, kas lenkiška. Bet netrukus ji sužino, kad tėvas yra gyvas. Noras suprasti motiną vis stiprėja. Simboliškas susitikimas finale įvyksta prie motinos kapo.

Spaudos konferencijoje Krzystekas sakė, kad jis užaugo Legnicoje ir ten iki šiol gyva legenda apie iš meilės lenkui nusižudžiusią rusę. Jos kapas nuolat lankomas ir prižiūrimas. Režisierius pasinaudojo ta legenda, bet siužetą sugalvojo pats. Antra vertus, manau, žiuri sprendimą galima traktuoti ir psichoanalitiškai. Pastaraisiais metais, kai Rusijos ir Lenkijos santykiai yra itin įtempti, pasiaukojanti rusės meilė lenkui, matyt, gali tapti savotiška kompensacija.

Krzystekas stengėsi kuo tiksliau atkurti autentišką 7-ojo dešimtmečio aplinką. Tai šiek tiek atperka iš personažų sklindančią tuštumą, nes jie tėra tik ženklai – jokios biografijos, tik viena kita detalė, kuri turi atstoti visumą. Jurijus susijaudina, kai žūsta jo geriausias draugas Jurijus Gagarinas, Vera stropiai dainuoja Ewos Demarczyk repertuarą, Michalas prisimena, kad jo tėvas žuvo pokario metais. Autentiškumo filmui suteikia ir Jurijaus draugų armėnų, kurie prašo Michalo pakrikštyti jų sūnų, siužetinė linija. Pasak Krzysteko, ši istorija taip pat tapo Legnicos legenda. Tačiau tie autentiški intarpai nesugeba užgožti personažų plakatiškumo ir pasakojamos istorijos lėkštumo.

Antruoju pagal svarbą prizu „Sidabriniais liūtais“ buvo apdovanotas vaidybiniame kine debiutuojančio garsaus dokumentininko Jaceko Bławuto filmas „Dar ne vakaras“ („Jeszcze nie wieczór“). Jo sumanymas unikalus. Filmo herojais tapo aktorių senelių namuose Skolimove gyvenantys lenkų scenos veteranai. Kadaise jie spindėjo scenoje ir ekrane, dabar filme vaidina save – paliegusius, senus, bet nepraradusius noro kurti, vaidinti, gyventi menu. Šiuose namuose atsiduria garsenybė Ježis (Janas Nowickis apdovanotas prizu geriausiam aktoriui). Jis nusprendžia sudrumsti mieguistą namų gyvenimą ir siūlo statyti „Faustą“. Senukai griebiasi šio sumanymo, nors ne vienas iš jų suvokia, kad tai gali būti paskutinis pasirodymas scenoje. Filmas buvo sutiktas nepaprastai gerai, nors Bławutas neišvengė užtęstumų, siužetą akivaizdžiai klampinančių scenų, dirbtinumo. Manau, kad įvertinimo sulaukė pirmiausia sumanymas ir ta nepaprasta pagarba filmo aktoriams ir herojams. Beje, į premjerą iš Skolimovo atvyko filmo aktoriai. Irena Kwiatkowska sulaukė ir gimtadienio torto – festivalyje jai sukako 96-eri. Vėliau ją kasdien matydavau peržiūrose. Meilė ir pagarba, kurią lenkai geba parodyti savo kino veteranams, stulbina. Neįsivaizduoju, kad Lietuvoje kas nors paremtų panašų sumanymą.

Tikrieji favoritai vis dėlto buvo ne šie filmai. Festivalyje akredituoti kritikai savo prizą atidavė Małgorzatos Szumowskos filmui „33 gyvenimo scenos“ („33 sceny z życia“). Atrodė, kad pasikartos pernykštė situacija, kai Andrzejaus Jakimowskio „Burtai“ iškart po kritikų apdovanojimo tapo geriausiu festivalio filmu. Deja. Szumowska gavo prizą už geriausią režisūrą, motiną filme suvaidinusi Małgorzata Hajewska-Krzysztofik buvo apdovanota už geriausią antrojo plano moters vaidmenį, Michałas Englertas – už operatoriaus darbą, kompozitorius Pawełas Mykietynas – už geriausią muziką. Nebuvau ankstesnių Szumowskos filmų, ypač Lietuvoje rodytos „Nepažįstamos“ („Ono“), gerbėja. Erzino jaunos režisierės manieringumas, poreikis estetizuoti kiekvieną kadrą, apsichologizmas. „33 gyvenimo scenose“ viso to nebėra, gal todėl, kad tai ypač autobiografiškas filmas. Szumowska pasakoja savo gyvenimo faktus: per trumpą laiką mirė abu jos tėvai – populiarūs ir gerbiami Krokuvos menininkai, iširo santuoka. Tačiau tai nereiškia, kad ji kuria savotišką autoportretą. Visiškai ne. Vokiečių aktorės Julios Jentsch suvaidinta Julija – tai ir bandymas suprasti save, susitaikyti su artimųjų išėjimu. Filmas yra universalus, nes paliečia esmines būties temas, savotišką tabu – mūsų elgesį artimųjų mirties akivaizdoje, bet ir kalba apie tai, kad kartu su tėvų mirtimi neišvengiamai baigiasi vienas periodas, prasideda kitas. Szumowska tarsi sako, kad tai yra ir savotiškas išsilaisvinimas, brandaus gyvenimo pradžia.

„33 gyvenimo scenos"

Praėjusios savaitės „7MD“ rašiau apie Michało Rosos „Įbrėžimą“ („Rysa“). Tada buvo praėję tik pusantros festivalio dienos, tačiau filmas nepaliko visą likusį laiką, nuolat prisimindavau atskiras scenas, detales. Kai apie tai prasitariau vienam lenkų kolegai, jis nenustebo. Jis filmą buvo matęs tris kartus ir patikino, kad kiekvienąkart jame atsiveria naujas klodas tarsi žiūrint vis kitą filmą. Festivalio žiuri skyrė Rosai prizą už geriausią scenarijų ir specialiuosius žiuri pažymėjimus aktorių porai Jadwigai Jankowskai-Cieślak ir Krzysztofui Stroińskiui. Nors festivalyje buvo tikrai daug puikių aktorių darbų, ir jaunosios, ir vyresniosios kartos, pasirodė neįtikėtina, kad šis duetas nusipelnė tik „paguodos“ prizo.

Panašaus prizo – specialaus žiuri pažymėjimo už geriausią režisūrą nusipelnė ir Jerzy Skolimowskis už filmą „Keturios naktys su Ana“ („Cztery noce z Anną“). Atsiimdamas prizą pasaulinio kino klasiku laikomas režisierius karčiai pajuokavo, kad kaip ir anksčiau jis lieka už oficialiojo lenkų kino ribų. „Keturios naktys su Ana“ – tai preciziškas, minimalistiškas, meistriškas, tobulos formos filmas apie meilę ir vienatvę. Jo herojus – mažo miestelio ligoninės kūrikas Leonas (Arturas Steranko) įsimyli seselę Aną (Kinga Preis). Vienišius ir atsiskyrėlis girdo moterį migdomaisiais ir naktimis budi prie jos lovos nedrįsdamas net paliesti. Skirtingai nei ne vienas brandaus amžiaus sulaukęs kino kūrėjas, Skolimowskis nebando šokiruoti žiūrovų erotinėmis ar erotinių fantazijų scenomis. Neįmanomos meilės ir absoliučios vienatvės motyvai filme nuolat susipina, susilieja. Beveik hiperrealistiška aplinka netikėtai virsta fantasmagoriška. Skolimowskis nesufleruoja atsakymų, nepateikia palengvintų atsakymų, verčia žiūrovus mąstyti, bet palieka visišką interpretavimo laisvę. Šių dienų kino, kai viskas „sukramtyta“ ir prikišamai paaiškinta, fone „Keturios naktys su Ana“ atrodo net kiek senamadiškos, bet ta gerąja prasme. Deja, filmas gavo tik du oficialius prizus – už geriausią garsą ir geriausią scenografiją.

Šiemet Gdynėje buvo daug įdomių debiutų – ir aktorių, ir režisierių. Tačiau pirmomis dienomis tarp lyderių atsidūręs Kasios Adamek „Benamių stadionas“ („Boisko bezdomnych“) sulaukė tik oficialių prizų už geriausią antrojo plano vaidmenį Erykui Lubosui ir kostiumus bei žiūrovų prizo. Trijų prizų (už geriausią režisūrinį debiutą, aktorinį debiutą ir montažą) sulaukė paskutinę dieną parodytas Maciejaus Pieprzycos filmas „Skiedros“ („Drzazgi“). Režisierius rodo kelis mažo Silezijos miestelio jaunuolius – mokslininką, bedarbį, žaislų fabriko savininko dukterį, jų kasdienybę, svajones, vertybes ir kartu sukuria labai įžvalgų jaunosios, jau pokomunistiniais laikais užaugusios kartos portretą. Jie ne maištininkai, ne idealistai, bet turi aiškią gyvenimo poziciją. Filme tai pasakoma ne žodžiais, bet per jaunuolių reakciją į konkrečias, kartais kasdieniškas, kartais fantasmagoriškas situacijas, kuriose jie atsiduria. Režisierius išvengė pompastikos, bet, deja, jam nepavyko išvengti šių dienų kine jau imančio nusibosti nuolat susipinančių skirtingų likimų motyvo.

Nežinau, kaip atrodys po metų kitų, bet šiųmetė Gdynė liudijo lenkų kiną išbridus iš ne vienus metus konstatuojamos krizės. Be abejo, prie to prisidėjo ir kryptinga Lenkų kino instituto politika, ir nuolat didėjančios lėšos kinui, ir pavydą žadinančios debiutų programos. Bet, man regis, svarbu ir tai, kad jauni kinematografininkai jau nebenori stebinti Holivudo. Prieš gerus penkiolika–dešimt metų akivaizdus noras kurti komercinį kiną užleido vietą blaivesniam požiūriui. Komerciniam kinui reikia kitokio finansavimo. Net „Mažosios Maskvos“ kūrėjai aiškino, kad tai neįtikėtinai brangus filmas, nors, regis, istorinė rekonstrukcija čia dar palyginti nebrangi. Antra vertus, pastaraisiais metais lenkų kine atsirado daug pramoginių juostų, skirtų vyrų ir moterų santykiams, tarsi nužengusių iš spalvotų žurnalų moterims puslapių. Gražūs aktoriai, tobuli interjerai, madingi drabužėliai, pakankamai šmaikštūs dialogai ir pasiturinčių jaunų miestiečių širdies problemos, kurios išsisprendžia bematant, tarsi mostelėjus burtų lazdele, visiškai išsemia šių filmų turinį. Bijau pradėti juos vardyti, nes, atvirai pasakius, galiu supainioti, mat jie nelabai ir skiriasi vienas nuo kito. Tik akivaizdu, kad ši kryptis, kaip, beje, ir televizijos serialų stilių imituojantys filmai, negali užgožti noro kalbėti apie svarbius dalykus. Nors per apdovanojimus Gdynėje triumfavo tradicinė meilės istorija su politikos prieskoniu, aukštai festivalio kartelę iškėlęs autorinis kinas dar kartą paliudijo savo gyvybingumą.

Gdynė–Vilnius