Ir dar kartą „Tūkstančio simfonija“

Pirmąjį nuoseklų gyvavimo sezoną 1989 m. rudenį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradėjo Gustavo Mahlerio Pirmąja simfonija. Ir ne kartą gyvavimo sukakčių žingsnius šis kolektyvas siejo su G. Mahlerio kūryba: antrasis sezonas pradėtas Antrąja simfonija, penktojo gimtadienio proga pirmąkart pagriežta Aštuntoji ir buvo pakartota palydint jau 15-ąjį sezoną. Šįmet, pradėjęs jubiliejinį XX-ąjį sezoną, orkestras vėl grįžo prie monumentalios Aštuntosios. Palyginti su kitais Lietuvos orkestrais, šis kolektyvas dar jaunas, tačiau savo braižą jau paženklinęs atraminiais taškais – konkrečios stilistikos ar žanrų kūriniais. Visų pirma tai bemaž visa vokalinė-simfoninė G. Mahlerio kūryba, taip pat ir įvairių operų pastatymai. Pastarųjų išgirsime ir būsimajame sezone: skambės J. Massenet „Verterio“ premjera, grįš R. Leoncavallo „Pajacai“, savo gyvavimą rugsėjo viduryje pratęsė W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“, o 2009 m. vasarį bus parengtas S. Sondheimo miuziklas.

Tai, kad G. Mahlerio simfoninės partitūros tapo nuolatiniu Valstybinio simfoninio orkestro repertuaru, ko gero, suformavo patraukliausią ir savičiausią šio kolektyvo meninės išraiškos spalvą. Toks jo meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus pasirinkimas buvo rizikingas, bet sykiu ir perspektyvus. Profesinės laikysenos požiūriu pastarasis orkestras išgyveno įvairių laikotarpių, tačiau kaip tik G. Mahlerio partitūros visada šį kolektyvą gebėjo telkti kaip nekintanti vertybė. Ir, regis, šio orkestro grįžimus prie G. Mahlerio muzikos nuolat lydėjo ne tik elementarių profesinių priedermių, bet ir meninės atsakomybės bei maksimalios pastangos suvokimas. Tad po didžiųjų šio kompozitoriaus partitūrų išgirdus LVSO griežiant kai kuriuose kituose koncertuose, kartais priversdavo nusivilti nugirstos nedisciplinuotumo, rutiniškumo apraiškos, muzikalumo stoka. Pradedant XX jubiliejinį sezoną, ko gero, pirmiausia orkestrui ir norėtųsi palinkėti tolygumo, stabilumo bei sąžiningos galimybių pajautos, tokios, kokią girdime skleidžiantis, kai interpretuojamas G. Mahleris.

Rugsėjo 19 d. įvykęs LVSO koncertas Kongresų rūmuose pradėjo ir patį sezoną, ir, atsiliepiant į garsaus austrų batutos meistro 100-metį, koncertų ciklą „Diriguoja H. von Karajano tarptautinio konkurso laureatai“. Vienas šių laureatų – 1985 m. juo tapęs G. Rinkevičius, parengęs pastarąjį koncertą. „Tūkstančio simfonija“ vadinama G. Mahlerio Aštuntoji – tai aštuoniems solistams, vaikų ir dviem mišriems chorams bei orkestrui parašytas veikalas, kurio interpretacijos sėkmė, be abejonės, tenka ir savarankiškai savo itin reikšmingas partijas parengusiems chorams (Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatro, Kauno valstybiniam, „Ąžuoliukui“ ir „Liepaitėms“). Pirmiausia ir norėtųsi išskirti girdėtą choro plastiką, ne tik artikuliavusį garsą, žodį, bet ir išryškinusį pastarųjų reikšmes. Sudėtingos formos tėkmėje kaip tik choro linija formavo idėjinį kūrinio matmenį ir ši linija buvo paslanki, įtaigi – nuo himniškos apoteozės, svaigių fugų iki trapių, skaidrių harmonijos potėpių. Tokios vienovės vis dėlto pritrūko aštuonių solistų ansambliui (Asmik Grigorian, Sandra Janušaitė, Joana Gedminaitė, Ieva Prudnikovaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Dmytro Popovas, Dainius Stumbras, Egidijus Dauskurdis), kuris vietomis skambėjo netolygiai, ir ne tik dėl vokalinio balanso šiame tirštame muzikos audinyje pojūčio, bet ir dėl tiesiog techninių nesklandumų. Muzikalumu, vidine logika ir laisvu alsavimu išsiskyrė I. Prudnikovaitės bei D. Popovo parengtos partijos.

G. Mahlerio partitūras su dirigentu G. Rinkevičiumi gerai išstudijavęs orkestras buvo pasinėręs į visa tai, kas sudaro šio kompozitoriaus partitūrų savitumo esmę. Netrūko raiškios frazuotės, judėjimo energijos, kurios nenustelbė garsų masės, sudėtingos struktūros formavimo procesas. Galingo orkestro ir kamerinių grupių junginiai skleidėsi logiškai, proporcingai, kamerinės arabeskos žėrėjo subtiliais instrumentų efektais, sąmoju, skoniu (įspūdingi pučiamųjų dialogai II dalies pradžioje). Dirigento G. Rinkevičiaus sukurtas šio veikalo meninis interpretacinis vaizdinys gal ir nenustebino traktuote, bet užtikrintai paliudijo savo ir orkestro brandą ir tai, kad kaskart grįždamas prie G. Mahlerio partitūrų jis tiesiog geba sukurti šventę klausytojams.

_________________

Atitaisymas

Praėjusios savaitės numeryje Vytautės Markeliūnienės straipsnyje „Ir dar kartą „Tūkstančio simfonija“ įsivėlė klaida. Koncerte dainavo ne Egidijus Dauskurdis, o Vladimiras Prudnikovas. Atsiprašome solistų ir skaitytojų.