Ženklas, mitas, miestas

„Šaltinėlis". 2007 m. Artūras Raila

Šiuolaikinio meno centro salėse eksponuojama daugiau kaip 100 autorių, apžvelgiančių skirtingus laikotarpius, analizuojančių begalę temų, naudojančių įvairiausias fotografinės raiškos priemones, darbai. Parodos ekspozicija, suskirstyta į 8 dalis, primena didžiulį tortą: jo sluoksniai eina ne tik horizontaliai (autoriai, kartos), bet ir vertikaliai (nagrinėjamos temos, raiškos priemonės), o juos „suklijuoja“ Baltijos tarptautinio meno trianalės „Miesto istorijos“ projektas, vyksiantis 2009-aisiais. Nežinau, kokio apetito reikia būti, kad pajėgtum ne tik akimis prabėgti paviršiumi, bet ir pajusti gilesniuose sluoksniuose esančius subtilesnius skonius. Ne tik lyžtelėti, bet ir palyginti juos su kitais to paties bei kitų autorių, nagrinėjančių analogišką ar panašią problematiką, darbais.

Po kelių apsilankymų parodoje man kertiniu tašku tapo A. Railos tęstinis tarptautinis projektas „Žemės galia“. Pradėtas 2005 m., pabuvęs keturiose šalyse – Lietuvoje (Vilnius), Vokietijoje (Frankfurtas, Berlynas), Švedijoje (Lundas), Anglijoje (Allenheadsas), projektas finišuoja Vilniuje. Autorius šią finalinę ekspoziciją dedikuoja Sigito Lasavickio (architekto ir itin įžvalgaus archeologo) bei Jono Gikio (biofizikos mokslų daktaro) atminimui, kurie daug kartų buvo minimi pristatant projektą.

Estetiniame lygmenyje sunku būtų įvardyti, kur ta gelmė: viršuje ar apačioje. Sudėtinga pasakyti, ar jos siekiant reikia leistis, ar kilti (kaip nurodo žemėlapyje sužymėti skirtingos krypties energiniai taškai). Temporaliniu atžvilgiu tam pasitarnautų „vidinių“ (tarnybinių) durų žinojimas, tačiau tai pakenktų estetinio potyrio kokybei. Pasak paties autoriaus, projektas „Žemės galia“, kuris kitose šalyse buvo performatyvus, čia, Vilniuje, – radikaliai mitologinis. Jo estetika sietina su svarbiausia A. Railą dominusia tema – žmogaus santykiu su nežinomybe, sietinu su galimybėmis kisti. Tad autoriaus drąsa „leisti keistis įvykių eigai“ suteikia laisvės ir drąsos žaisti nežinant žaidimo taisyklių. Šiuo atveju savaip interpretuoti. Kelių dimencijų sankirtoje lieki akistatoje su jokia erdve, jokiu laiku, jokiu jausmu ir jokiu veiksmu, nes nėra žodinio atitikmens jiems apibūdinti. Ir nors autoriui nerūpėjo socialiniai bei visuomeniniai aspektai, kuriuos jis sąmoningai stengėsi apeiti atsisakydamas didelio kiekio informacijos, asmeninei patirčiai tai buvo neišvengiama. Esant minties ir jausmų nesvarumo būsenai pirmiausia prieš akis išnyra Jeano Baudrillard’o hiperrealybės arba dirbtinės prasmės sistema, nuoroda į jos kilmę ir veikimo zonas ne politiniame, o dvasiniame lygmenyje. Šventaragio miesto žemėlapis asocijuojasi su Larso von Triero „Dogvilliu“ (2003); miestu ženklu, arba įženklintu miestu, kurio nėra; su tašku, kuris žengiant į jį gilyn, išnyksta (arba persikelia už ekspozicijos salės ribų) virsdamas geoenerginiu tinklu, o šis čia, ant žemėlapio, taip pat tėra simuliacija. Tokios hiperrealybės logikos pagrindu tampa „pažįstamų“ ženklų paieškos, kuriuos radus norisi pakelti galvą ir apsidairyti. Pasipurčius mėginti apsvarstyti tikrovę: kas yra kiek netikroviška, tačiau neišvengiama siekiant susivokti, kuriame jos lygmenyje esi: praeityje, ateityje ar dabartyje, susiskaidžiusioje į du polius: aš savyje ir aš status quo, kaip vienas iš „žaidėjų“. Tačiau susivokus, kad tai hiperrealybė, kurios simuliacijos matmuo yra genetinė miniatiūrizacija, bet kokie klausimai apie teisybę ar tikrumą atkrinta palikdami tik natūralų procesą ir emocinį santykį su juo.

Sėdžiu Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje. Kėdė stovi ant žemėlapio, nurodančio, kad tai Konarskio gatvė. Spoksau į vieną iš plačiaformačių spalvotų fotovaizdų. Jame didžiulis, senas ažuolas, kurio kamienas du trečdalius nuo apačios apšviestas. Prieš įvykstant paskaitai klausausi patriotinės dainos apie meilę tėvynei.

Kaip reaguotojas (žiūrovas) šitaip galėčiau apibūdinti sudedamąsias projekto dalis. Pats projekto autorius šiuo metu – taip pat tik stebėtojas, sėdintis ant vienos iš daugelio kėdžių. Jo kruopščiai įrengtoje žaidimų aikštelėje vyksta iš dalies numatytas veiksmas.

Viena iš sudedamųjų projekto dalių verta atskiro dėmesio – Artūro Railos spalvotos fotografijos. Jų ašis – šimtamečiai medžiai bei pagoniškais drabužiais vilkintys žmonės – savotiška marginalija. Ekspozicijoje trys darbai, fotografuoti Anglijoje, visi kiti – Lietuvoje. Klasikinė kompozicija bei turinys – stipriai jausmiškai paveikūs estetiniai ženklai, prisidedantys prie bendros aplinkos (nuorodos į mitinį laiką, vietą, tempą) kūrimo. Santykyje su per visas salės grindis kompiuterinėmis technologijomis išpildytu, aštrių kampų kupinu, diagonalėmis išraižytu Vilniaus žemėlapiu, kaip nuorodą į šiuolaikines technologijas ir suvienodintą, prėską jų spalvyną, fotopaveikslai verčia prisiminti, kad kaip tik čia, šiose vietose, kažkada nebuvo miesto. Nevalingai atklysta Viktorijos Daujotytės teiginys, kad miestas yra blogio gėlė, Kaino kūrinys, nužudantis žemę (ir jos galias) bei amžinai ją įkalinantis. Mitas (Gedimino sapnas) reikalingas tam, kad įteisintų šį nusikaltimą. Tad natūralu, jog žvelgiant į paveikslus neišvengiamas savotiškas nepatogumas, savo asmeninio santykio su pasaulinėmis ekologijos, vartotojiškumo, miesto architektūros klausimais, negana to, asmeninio santykio su Vilniumi, tėvyne / tėvais įvertinimas.

Grįžus į „savo laiką“, savo tikrovę ir savus žaidimus, sudėtinga reziumuoti, ką autorius norėjo paskyti ir kur jis suteikė galimybę pabūti. Abejonių nekelia tai, kad A. Railos projektas „Fotografija 2008“ ekspozijoje – vienas iš išskirtiniausių. Jis netelpa į fotografijos rėmus dėl savo interaktyvumo, sudėtingumo bei laiko intervalo, kurį apima – nuo dabarties iki mitinio (ne)laiko. Paraleliai iškelia lygiagrečiai egzistuojančias alternatyvias tikroves.

Savo tyrinėjimais menininkas skverbiasi į kvantinės (galimybių) fizikos sritį bei vieną sarbiausių jos klausimų – kaip juntame pasaulį. Konstruktyviai artikuliuota mokslo, meno ir pasąmonės veiksnių jungtis sukuria erdvę ir vietą, kurioje nelieka teisingų ar klaidingų teiginių: jie transcendentalūs, priklausantys nuo individo ribų ir gebėjimo jas peržengti. Estetiniame lygmenyje atsiduria nežinomybė, slėpinio vidus (gelmė) bei santykis su juo. Jame vizualūs elementai, skirtingos patirtys, erdvė, laikas tampa tik pagalbinėmis priemonėmis, kurios meistriškai veda šio santykio link. Tad visiškai natūralus atrodo autoriaus atsisakymas reziumuoti ar apibendrinti. Kaip žmogus, visą laikantis žaidimu, galiu prisipažinti, kad šitas žaidimas – tik stimulas žaisti. Jis dar nesužaistas. Tuomet, kai nebebus tiek aiškių nuorodų arba galimybės atsitraukti, nes paskaitos nebevyks ir niekas raminamai nebeliūliuos dainomis, santykis su nežinomybe taps kur kas aštresnis, nes teks pačiam pasirinkti, kurias iš jų paversti potyriu.