Muzika

Grįžta „Ugnies medžioklė su varovais“

premjeros

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ (teksto autoriai Saulius Šaltenis ir Leonidas Jacinevičius) populiarus ir šiandien. Dalios Tamulevičiūtės režisuotas 1976 m. Jaunimo teatre, miuziklas jau antrą kartą statomas Gyčio Padegimo. Šįkart nuo rugsėjo 18 d. jis skambės „Domino“ teatre. Ta proga kalbame su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi.

Kaip gimė „Ugnies medžioklė su varovais“?

Sunkiai. Bet tai tikriausiai ir buvo įdomu. Gavau šitą veikalą su daug neeiliuoto teksto. Parašiau vieną dainą, paskui kitą, žiūriu, ir prozą „ant natų guldyti“ pradėjau. Susidarė muzikos suma, viršijanti bet kokias padorumo ribas dramos teatre. Viską rašiau iš karto didelei veikiančiųjų sudėčiai. Kai atnešiau visą storą partitūrą, Jaunimo teatro direktorius susiėmė už galvos: „Reikės įrašą daryti?“ Sakau, taip, reikės. Įrašui reikėjo daug pinigų, kurių nebuvo. Tada nuėjome į Kultūros ministeriją, jai vadovavo J. Bielinis. Jis simpatizavo ne kiek man, kiek mano tėvui, bet iškvietė buhalterę, kuri tvarkė visus ministerijos finansus. Pinigų gavome. Padarėme įrašus. Buvo fantastiška premjera, spektaklis po spektaklio, anšlagai – net ministerija liko patenkinta. Tragikomiškiausias įvykis, kurį atsimenu: kai mes šventėme miuziklo premjerą, atėjusi aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė atsigulė ant grindų tardama: „Atsiklaupti maža...“

Dar ir šiandien niūniuojamos miuziklo melodijos...

Čia, matyt, veikia geležinis dėsnis – jei nė viena daina nedainuojama atskirai nuo miuziklo – jis miręs. Rašydamas muziką maniau, kad visai kitos arijos bus populiarios. Džiugu, kad dar ir dabar dainuojamos „Kregždutės“, „Kaip mažas paukštukas“... Nepatikėsite, bet užsienyje gyvenančių lietuvių telefonuose dažniausiai skambanti melodija – „Kregždutės“. Tačiau tai kita simbolika – per „Kregždutes“ jie suartėja su Tėvyne.

Kokios nuotaikos rašėte „Kregždutes“?

Nuotaika buvo darbinė. Kaip įprasta tais atvejais, kai dirbi, esi susigyvenęs su medžiaga, veikalu. Tuo metu aš taip pat buvau palyginti jaunas. Ir visos miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ idėjos tuo metu man buvo labai artimos. Tai buvo epocha su savo pliusais ir minusais, liūdesiais ir džiaugsmais. „Kregždučių“ duetas atspindi mūsų, Sauliaus Šaltenio, Leonido Jacinevičiaus ir mano, anuometines intencijas.

Tai buvo įtemptas laikotarpis?

Tas laikotarpis buvo pilnas prieštaravimų ir absurdo, tačiau nedaug kuo skiriasi nuo šiandienos. Miuziklas atsirado savo laiku ir savo vietoje. Tai, kad jis aktualus ir šiandien, rodo, jog visi laikotarpiai yra pakankamai įdomūs.

„Kregždutės“ – tai laisvės simbolis?

Apie laisvės simbolius tuomet galvojome truputį kitaip. Visas miuziklas – tai savotiškas iššūkis, balansavęs ant „leistino–neleistino“ ribos. Tiesa, jis nebuvo nei uždraustas, nei persekiojamas. Lietuvoje mes turėjome laisvesnį dangų nei kitose respublikose. Kultūrinė vadovybė buvo labai tolerantiška, į visus ieškojimus žiūrėjo palankiai. O „Kregždutės“ gimė labai lengvai, kaip intarpas. Be to, nuolat girdžiu vis skambant miuziklo dainas, kurias atlieka tiek klasikiniai solistai, tiek estrados dainininkai. Neseniai buvau maloniai nustebintas, kai išgirdau vieną amerikietį grojant iš klausos „Kregždutes“. Vadinasi, muzika nepaseno...

Užrašė Živilė Kleivaitė