Maži ir laimingi

„Pasaulio prekybos centras“

„Atrodote laimingi. Kaip jums tai pavyksta?“ Ji: „Esu kvaila, ribota, neturiu pažiūrų ir negaliu pasakyti nieko įdomaus.“ Jis: „Aš taip pat.“ Tai – būdingas Woody Alleno personažų dialogas. Keliais sakiniais jis sugeba pasakyti tai, ką ne vienas dėstytų ilgai ir nuobodžiai. Alleno lakoniškumas ir sąmojus, žinoma, atėjo iš ankstyvojo jo kūrybos laikotarpio. Tačiau, manau, pastebėjote, kad net rimčiausių jo filmų personažai dažnai ironiškai vertina save. Ironija ar autoironija – ne tik inteligento ginklas, kaip kad mėgdavo sakyti Michelis Foucault. Ji dažnai apibūdina žmogaus protinius sugebėjimus. Nepastebėjau ironiškų ar autoironiškų politikų, verslininkų, televizijos laidų vedėjų. Lietuvoje tai nepriimta. Visi stengiasi atrodyti kuo svarbesni, reikšmingesni, dalykiškesni. Matyt, Alleno humoro pasiilgstu dar ir kaip profilaktinės ar sanitarinės priemonės nuo perdėto tautinio rimtumo, kuris rinkimų išvakarėse ima vešėti kaip fantastiniame romane.

1978 m. sukurti „Interjerai“ (LTV, 17 d. 23.15) – pirmoji psichologinė Alleno drama, artima režisieriaus garbinamo Ingmaro Bergmano dramoms ir temoms. Filmas pasakoja šeimos, kurią sukrėtė konfliktas, istoriją. Daug metų kentęs valdingos ir egoistiškos žmonos – garsios interjerų dizainerės Evos – įnorius, Arturas nusprendžia skirtis. Jo nauja išrinktoji – natūrali ir linksma Perl. Trys labai skirtingos suaugusios Arturo ir Evos dukterys nori pasinaudoti skyrybomis ir pabandyti užmegzti kitokius santykius su palikta ir vieniša motina, kuri kadaise joms įskiepijo dideles ambicijas, bet nesugebėjo išmokyti vertinti jausmus.

Interviu garsiam švedų kritikui Stigui Bjorkmanui Allenas taip sakė apie „Interjerus“: „Žmonės ant manęs supyko. Ir ne tik už tai, kad aš, jų mėgstamas komikas, išdrįsau sukurti kažką kita, bet ir už tai, kad pasiūliau jiems būtent tokią psichologinės dramos rūšį. Jiems nepatiko mirtinai rimtas tonas, kurį aš asmeniškai labai vertinu. Be to, nepamirškite, kad kūriau psichologinį filmą pirmąkart gyvenime ir man labai kliudė patirties ir įgūdžių stoka.“

LTV2 (15 d. 22.10) parodys dar vieną psichologinę dramą apie šeimos santykius. Tai – japono Nabuchiro Suwa 2005 m. Prancūzijoje sukurta „Ideali pora“. Filmo herojai Nikola ir Mari po daugelio užsienyje praleistų metų grįžta į Prancūziją. Jų santuoka yra. Atvykę į draugų vestuves, Nikola ir Mari praneša apie savo skyrybas. Be abejo, Suwa, kuris žavisi prancūzų Naująja banga, pabandė sukurti savąjį jos įsivaizdavimą – idealų prancūziško filmo variantą. Tai pastebėjo ir Naujosios bangos palikimą saugančio žurnalo „Cahiers du Cinéma“ redaktorius Emmanuelis Burdeau, savo recenzijoje teigęs, kad Suwa seka Rossellini, Godard’o ir Garrelio keliais. Neatsitiktinai save filme suvaidino ir kitas šios tradicijos tęsėjas režisierius Jacques’as Doillonas.

Beje, apie seseris. Pagrindinį vaidmenį „Idealioje poroje“ sukūrė Valeria Bruni-Tedeschi, kurios sesuo Carla neseniai tapo Prancūzijos prezidento žmona.

Šiandien (LTV2, 12 d. 20 val.) nepamirškite pasižiūrėti retai prisimenamo Stanley Kubricko filmo „Žmogžudystė“ (1956). Tai – trečiasis pilno metražo šio režisieriaus filmas ir pirmasis, kurį jis kūrė su profesionaliais aktoriais. Pasakojimas apie gangsterius, sumaniusius apiplėšti hipodromo kasą, sukurtas pagal juodąjį Lionelo White’o romaną, dialogus rašė kita juodojo romano garsenybė Jimas Thompsonas. „Žmogžudystė“ ir buvo sumanyta kaip labai tuomet Holivude populiaraus film noir pagerbimas. Du filmo aktoriai – Sterlingas Haydenas ir Elisha Cookas jaunesnysis – išgarsėjo būtent šio žanro filmuose. Šiame filme prasidėjo ir Kubricko bendradarbiavimas su operatoriumi Jamesu B. Harrisu, kuris vėliau filmavo „Šlovės takus“ ir „Lolitą“. „Žmogžudystė“ buvo kuriama už ir tada menkus pinigus – 320 tūkstančių dolerių, iš kurių 120 tūkstančių dvidešimt keturioms filmavimo dienoms paskolino Harrisas. Kubrickas atsisakė atlyginimo.

„Žmogžudystė“ laikomas novatoriškos režisūros ir dramaturginės struktūros filmu, paveikusiu ne vieną kino kūrėją. Pasirodo, kad jis veikia iki šiol, nes Quentinas Tarantino palyginti neseniai prisipažino jaučiąs „Žmogžudystės“ įtaką. Beje, filmas buvo rodomas viename seanse kartu su Richardo Fleisherio „Bandido Caballero“. Visai kaip koks nors „Grindhouse“.

Banditai ir tada, ir dabar yra mėgstami ambicingų filmų personažai. Prie tokių priskirčiau ir 2004 m. Rowano Woodso „Smulkią žuvelę“ (BTV, 17 d. 21.40). Cate Blanchett čia vaidina Sidnėjaus priemiestyje gyvenančią Treisę – buvusią narkomanę, kuri nori pradėti savo verslą ir nutraukti visus ryšius su praeitimi. Kelyje į tą naują gyvenimą jai teks susidurti su buvusiu vaikinu, nusikaltėliu broliu, valdinga motina, tėvu narkomanu. Ar užteks jėgų nugalėti visas kliūtis?

Sudėtingoje situacijoje atsidūrė ir Scotto Franko filmo „Saugokis!“ (LNK, 14 d. 23.15) herojus Krisas (Joseph Gordon-Levitt). Iš turtingos šeimos kilęs, viskuo aprūpintas vaikinas buvo puikus sportininkas, jo laukė šviesi ateitis ir karjera. Bet jis pateko į autokatastrofą ir per stebuklą išvengė mirties. Krisas liko gyvas, bet iš dalies prarado atmintį, jis gali atlikti tik pačius paprasčiausius veiksmus. Dabar jis gyvena mažame bute kartu su aklu draugu. Naktį Krisas dirba valytoju nedideliame banke ir bando grįžti į normalų gyvenimą. Kriso liga ir padėtimi nusprendžia pasinaudoti nusikaltėliai, sumanę įžūlų banko apiplėšimo planą.

Holivude gerai vertinamas scenaristas Frankas, kurdamas savo debiutinį filmą „Saugokis“, nusprendė, kad siužeto nepakanka. Jis norėjo sukurti ambicingą autorinį filmą, bet, man regis, pasuko ne tuo keliu. Į labai amerikietišką archetipišką siužetą režisierius nuolat bruka įvairiausius „europietiškumus“, visais būdais nori padaryti filmą kuo „autoriškesnį“. Todėl tikrasis filmo turinys dažniausiai sulaukia neadekvačios formos. Bet tokius dalykus mėgsta snobai, todėl, manau, jiems šis filmas patiks. Kita vertus, ar snobai sekmadienio naktį žiūri kiną?

Ne snobams skirtas kitas tą pačią dieną (14 d. 20.30) LNK rodomas filmas. Tai – Oliverio Stone’o „Pasaulio prekybos centras“ (2006). Jis pasakoja apie du Niujorko policininkus, kurie 2001 m. rugsėjo 11-ąją vieni pirmųjų atsidūrė teroristų užpultame Pasaulio prekybos cento pastate. Likę po griuvėsiais ir nematydami vienas kito jie dvylika valandų (kol buvo surasti gelbėtojų) pasakojo apie savo šeimas, darbą, viltis ir nusivylimus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Nicolas Cage’as ir Michaelas Pena.

Be abejo, Stone’as ėmėsi sunkios užduoties, nes pasakoja apie įvykius, kuriuos žino visi. Tačiau filmas gali atbaidyti amerikiečių kinui būdingomis klišėmis, banalybėmis, schemomis. Tačiau neabejoju, kad gali ir išspausti ne vieną ašarą. Net nežinau, kas geriau.

Paskutiniu metu vengiu lietuviškos žiniasklaidos, tad naujas laidas žiūriu mažomis dozėmis. Todėl apie jas gal kitą kartą. Sergu klaustrofobija, o mūsų žiniasklaida ir ypač televizija sugeba pagilinti uždaros ir nesveikos provincialios erdvės pojūtį. Nuolat pabrėžiant ar iškeliant tariamus mažos tautos laimėjimus, sukuriama iškreipta perspektyva. Esame maža tauta, bet kai tai nuolat pabrėžiama apdainuojant menkiausią, niekingiausią lietuvio (-ės) krustelėjimą, pavyzdžiui, lietuvaitės vedybas su turtingu užsieniečiu ar gana aukštą lietuvių vietą kokiame nors Europos kičo konkurse, aš asmeniškai jaučiu pasidygėjimą dirbtiniu tautos susireikšminimu, begaliniu grožėjimusi savimi. Ar pastebėjote, kad kiekvienas lietuvių pasirodymas tarptautiniame kontekste apskritai yra neadekvačiai sureikšminamas? Dar tik nesididžiuojame savo banditais ir narkotikų kontrabandininkais, bet, regis, ir tai jau nebe už kalnų.

Praėjusį savaitgalį lietuvių žiniasklaida daug dėmesio skyrė rožių žiedlapiuose skendėjusioms vieno naujojo turtuolio ir gražuolės vedyboms. Tą patį savaitgalį ištekėjo ir gana aikštinga lenkų televizijos žvaigždutė. Pasveikinta kolegų tiesioginėje laidoje, ji kalbėjo apie tai, kad paprašė svečių vietoj gėlių atnešti šunų maisto arba aukoti pinigus benamių šunų prieglaudai. Niekas nekalbėjo apie tualetus, vestuvėse dalyvavusias garsenybes ir pan. Vienintelis eteryje nuskambėjęs jaunamartės prisipažinimas buvo informacija, kad pavyko surinkti pusę tonos maisto ir kelis tūkstančius zlotų. Bijau, kad panašaus prisipažinimo lietuviškoje televizijoje teks dar palaukti.

Jūsų – Jonas Ūbis