Dailė

Tarp praeities ir dabarties

Įsivaizduojama dailės vadyba Lietuvoje

Eglė Rindzevičiūtė

iliustracija

Elona Lubytė. Permainų svoris. Dailės vadyba Lietuvoje, 1988–2006. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2008, 240 p.

Mintis ir veiksmas, kaip sakė Hannah Arendt, yra neišskiriama pora, balansuojanti ant ašies tarp praeities ir dabarties. Mintis ir veiksmas ir yra viena svarbiausių vadybos dėstymo dilemų. Vadyba yra praktinė disciplina, bet stipriai remiasi teoriniais modeliais ir bendra filosofija apie visuomenės ir daiktų prigimtį. Ruošiant studentus į ateitį orientuotai strateginei ir taktinei veiklai, vadybos kursai skatina mokytis iš praeityje lokalizuotų patirčių: ne tik iš savo, bet ir iš kitų klaidų ir sėkmių. Taigi vadybos dėstymas, mano galva, yra svarbus socialinis mechanizmas, kuris legitimuoja ir perduoda iš kartos į kartą plačiai priimtinus minties ir veiksmo modelius. Viena iš vadybos vadovėlio užduočių yra kanonizuoti pripažintas geras, sėkmingas ir prastas, nepavykusias praktikas. Būtent apie kanonizacijos, normatyvumo formavimo ir tradicijos perdavimo būdus galvojau skaitydama naująjį Elonos Lubytės dailės vadybos vadovėlį. Šioje recenzijoje ir norėčiau trumpai apžvelgti būdus, kuriais „Permainų svoris“ siekia kanonizuoti ir formuoti lietuvišką dailės vadybos modelį.

Vadovėlio kanonas visada yra antrinis, jis remiasi jau egzistuojančiu moksliniu konsensusu. Įvade Lubytė pažada susieti „teorinius ir praktinius Lietuvos dailės vadybos lauko lygmenis“. Tačiau parašyti tokį vadovėlį apie dailės vadybą Lietuvoje yra itin sunki užduotis. Daugelis socialinių, politinių, ekonominių ir istorinių dailės vadybos aspektų tik pradedami tyrinėti Lietuvos mokslo baruose. Todėl, viena vertus, neegzistuojant netgi preliminariam akademiniam konsensusui dėl Lietuvos (kultūros) vadybos istorinės raidos, Lubytės knyga yra vertingas indėlis į ne tik pedagoginę literatūrą, bet ir į platesnius viešuosius debatus apie Lietuvos kultūros kaitą ir jos valdymą. Kita vertus, rašyti vadovėlį tokiai naujai sferai yra neišvengiamai kontroversiškas veiksmas.

Kaip ir autorė, pradėsiu nuo vadovėlyje naudojamos teorinės perspektyvos. Apibendrinant, Lubytės „Permainų svoris“ remiasi sistemų organizacijos teorija ir propaguoja ganėtinai neoliberalų, į laisvąją rinką orientuotą kultūros vadybos modelį. Kaip ir savo ankstesnėje knygoje, parašytoje drauge su B. Melniku („Šiuolaikinė dailės sistema ir jos vadyba“, 2001), autorė naudojasi gan supaprastintu, klasikinės bendrosios sistemų teorijos ir kibernetinės kontrolės pagrindu suformuotu dailės lauko valdymo modeliu. Įdomu, kad šis modelis yra pateikiamas ne kaip viena iš galimų dailės valdymo teorizavimo alternatyvų, bet kaip ganėtinai esencialistinis aprašymo būdas. Pavyzdžiui, sunku nepastebėti dažno termino „dėsnis“ vartojimo, o grįžtamasis ryšys Lubytei yra nekvestionuojama organizacinė vertybė, beveik panacėja nuo visokių organizacinių ir net platesnių socialinių negandų. Nesiruošiu ginčytis su šiuo požiūriu, tik norėčiau pabrėžti, kad man asmeniškai labai smagu matyti, kad 5-ojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių matematiko Norberto Wienerio išpopuliarinta sąvoka vis dar nepraranda savo auros lietuvių vadybos diskursuose. Tačiau galbūt nevertėtų priešpriešinti „grįžtamojo ryšio“ terminui „kontrolė“. Iš tiesų cirkuliuojantis grįžtamasis ryšys yra tik vienas iš kontrolės būdų, o ne priešinga kontrolei veikla. Sistemų-kibernetinio valdymo modelio organizacijų vadyboje šiandienis populiarumas yra įdomus. Lubytės taikomas socialinio-sisteminio vadybos valdymo modelis yra labiau tradicinis posovietinėje erdvėje, negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Von Bertalanffy suformuluota bendrąja sistemų teorija ir kibernetine kontrole grįstas valdymo modelis yra universalus ir nepriklausomas nuo politinių režimų. Sovietinėje Lietuvoje (o ir Vakarų Europoje) jis susiformavo 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose, ir nuo to laiko užėmė hegemoninę poziciją dėstant lietuvišką vadybą (plačiau žr. mano neseniai išėjusią daktaro disertaciją, „Constructing Soviet Cultural Policy: Cybernetics and Governance in Lithuania after World War II“). Tačiau ateityje būtų labai naudinga išgirsti autorės nuomonę dėl šio modelio privalumų dailės srityje – todėl tikiuosi, kad „Permainų svoris“ taps įnašu į platesnes dailės ar kultūros vadybos teorizavimo diskusijas mūsų šalyje.

Vadovėlis stipriai politizuotas, bet tik ekonomine prasme; etniniai, socialiniai ir seksualinių mažumų aspektai paliekami nuošalyje. „Permainų svoryje“ pabrėžiamas ekonominis-politinis lūžis, perėjimas nuo sovietinio autoritarizmo, centrinio planavimo ir administracinės komandos principu valdomos ekonomikos prie vakarietiško liberalios demokratinės santvarkos ir reguliuojamos rinkos ekonomikos. Suprasti per pastaruosius dešimtmečius įvykusius politinės santvarkos pasikeitimus, teigia autorė, yra svarbi sąlyga norint sėkmingai perteikti studentams dailės vadybos įgūdžius. Tai, be abejo, labai svarbi perspektyva norint suprasti šiandienę dailės vadybą Lietuvoje, tačiau autorė galėjo bent bendrais bruožais pristatyti sovietinę kultūros ekonomiką jau pačioje knygos pradžioje. Manyčiau, kad po 1980-ųjų gimusiems studentams nėra savaime aišku, kokie vis dėlto buvo tie sovietinės sistemos bruožai. Tuo tarpu platesni sovietinio periodo aprašymai atsiranda tik antroje knygos dalyje. Kita vertus, šiek tiek pritrūko ir platesnio dailės vadybos, politikos problematikos spektro. Manau, kad šis vadovėlis būtų puiki vieta aptarti, kaip šiuolaikinė dailės vadyba Lietuvoje susijusi ir galėtų būti susijusi su etninių, seksualinių mažumų ir lyčių lygybės politika.

Kita vertus, norėtųsi ir kritiškesnio požiūrio į naująjį liberalizmą. Girdama Estijos greito persiorientavimo į neoliberalizmą pavyzdį, Lubytė remiasi Peteriu Druckeriu, vienu pagrindinių neoliberalizmo ideologų, ir gan tamsiomis spalvomis tapo „nesklandų“ lietuviškos ekonomikos perėjimą prie paslaugų ir žinių ekonomikos. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad perėjimas prie paslaugų ekonomikos išsivysčiusiose Vakarų šalyse buvo itin skausmingas ir demoralizuojantis didelei gyventojų daliai, ypač dirbusiems gamybinėse industrijose. Šiandien Druckerio optimizmas galėtų būti adekvačiau suvokiamas ne kaip geriausios veiklos receptas, bet kaip „nuskausminamieji“. Tiesiog atkreipsiu dėmesį, kad net ir mano studijų Maskvoje metu neoliberalios kultūros vadybos teorijos buvo pateikiamos kaip objektyviai tikrovę aprašančios tiesos, kaip normatyvūs pavyzdžiai. Todėl buvo savotiškas šokas išgirsti iš, pavyzdžiui, britų intelektualų, kad paslaugų ekonomika jiems vis dar asocijuojasi su įvairiomis grėsmėmis ir nuosmukio rizika. Deindustrializacija Didžiojoje Britanijoje suvokiama kaip skausmingas, netolygus ir neužbaigtas procesas Vakaruose, panašiai kaip ir desovietizacija Lietuvoje. Pas mus sklandantys įspūdžiai, kad Vakaruose viskas yra stabilu ir kad transformacijos vyksta sklandžiai ir nuosekliai, yra daugiausia suformuluoti besiremiant neretai gana naiviais vakariečių intelektualų pasakojimais. Vakaruose negamybinių paslaugų ekonomika gali funkcionuoti tik dėl gamybinių industrijų perkėlimo į trečiojo pasaulio šalis ir nėra visiškai aišku, kiek ilgai ši globali ekonominė sistema ir neoliberalizmo ideologija gyvuos ateityje. Taip pat verta pastebėti, kad Estijos neoliberalizmo kaina yra kur kas aukštesnė socialinė atskirtis negu Lietuvoje. Galiausiai ar Kumu muziejus yra neoliberalizmo produktas, ar sąmoningos šalies, kaip šiaurietiško kultūrinės zonos prekės ženklo, kūrimo strategijos dalis, yra irgi gan atviras klausimas.

Knygoje autorė operuoja „klasikinės“ ir „naujosios“ vadybos skirtimi. Tačiau tik perskaičius anglišką santrauką man paaiškėjo, kad „naujoji“ vadyba yra angliško termino new public management vertinys. Klasikinė vadyba, grįsta biurokratinės hierarchinės įstaigos modeliu, yra kone sutapatinama su sovietine praeitimi ir atmetama, tuo tarpu naujoji vadyba siejama su vakarietiška demokratine lyderyste ir projektų valdymu. Aš šiek tiek abejočiau tokios skirties tikslingumu. Pirmiausia, visiškai suprantama, kad visos teorijos nušviečia tik tam tikrą organizacinių praktikų dalį. Nėra ir negali būti „visuotinės“, tobulos teorijos nei vadybos, nei kurioje kitoje žmogaus veiklos srityje. Kasdieniame organizacijų gyvenime ir Vakaruose, ir Rytuose, be abejo, yra derinami „seni“ ir „nauji“ metodai, nes jie atlieka skirtingas ir savaip naudingas funkcijas. Juk akivaizdu, jog tam, kad būtų galima sėkmingai įgyvendinti lankstų projektą, turi egzistuoti ir sklandžiai funkcionuojantys pastovūs biurokratiniai rėmai (palaikantys, tarkim, pastovų ir kokybišką telefono ryšį). Įdomu, kad skyrius, skirtas projektiniam darbui, yra kur kas detalesnis, negu skyrius, aprašantis formalios, biurokratinės organizacijos darbą.

iliustracija
Mindaugas Navakas. „NACGAL“. 2005-2006 m.

Kita vertus, autorė pati pripažįsta, kad dailės organizacinis gyvenimas yra labai heterogeniškas ir kaip pavyzdį pateikia didelę kultūros organizaciją, kur skirtingi lyderystės metodai turėtų būti taikomi skirtingiems darbuotojams. Čia, pagal Lubytę, scenos darbininkas turėtų būti valdomas labiau „autoritariniais“ metodais, o kuratorius – „liberaliais“.

Klausimas, rūpintis ir mokslo politikams, ir profesoriams, ir studentams, mokantiems už savo studijas, – kaip vadybos studijos veikia vadybinę veiklą? Remdamasi savo patirtimi kultūros vadybos studijose Maskvoje ir neseniai atliktu daktaro mokslo darbu, norėčiau pasakyti, kad vadybos dėstymas pirmiausia aprūpina būsimas (-us) vadybininkes (-us) kalba ir galvojimo modeliais. Vadybos kursai joms (jiems) suteikia žodžius, terminus, modelius ir metaforas, kurie vėliau bus naudojami ir neišvengiamai transformuojami kasdienėje darbo veikloje. Todėl žodžiai yra svarbūs. Tiesiog paminėsiu du pavyzdžius. Statydamas Sarah Kane spektaklį Karališkajame Stokholmo dramos teatre, Oskaras Koršunovas pasakojo, kad spektaklio idėją teko vienodai išaiškinti ir pagrindinį vaidmenį atliekančiam aktoriui, ir apšvietėjui, ir valytojai, ir sargui, t.y. visiems darbuotojams, susijusiems su projekto produkcija. Techninis personalas dalyvavo visuose susitikimuose ir meninėse diskusijose ir buvo skatinamas klausinėti ne vien techninių klausimų. Antra, neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kad japonų kompanijoje „Toyota“ didžiąją dalį darbų vis dar atlieka žmonės, o ne (priešingai stereotipiniam įsivaizdavimui) robotai. Esmė ta, kad darbininkai išmokomi suprasti visą darbo procesą, o ne tik atskirą konvejerio dalį. Darbininkai lengviau negu robotai gali identifikuoti problemas ir, esant reikalui, peršokti nuo vieno darbo prie kito. Čia noriu pasakyti, kad galbūt nevertėtų: a) griežtai išskirti planinę, autoritarinę, į darbo klasę orientuotą ir istoriškai lokalizuotą praeityje vadybą ir b) nuvertinti „nekūrybinio“ darbo reikšmę dailės vadyboje. Kiekvienas darbas gali būti kūrybiškas; būtent talentingo vadybininko skatinamas savarankiškas kūrybiškumas, nepriklausomai nuo profesijos, ir yra gero inovacinio klimato bazė.

Nesutikčiau su daugybe pavyzdžių, „pasiskolintų“ iš vakarietiškos kultūros vadybos literatūros. Tarkim, vadovėlis pasakoja, kaip vienas Anglijos menų tarybos ekspertas karjeros siekiančiam dailininkui siūlo pradžioje integruotis į „vietinę“, o ne į „Londono rinką“. Galbūt klystu, tačiau man atrodo, kad ypač dailės srityje stipriai asmenybei yra kur kas lengviau pasiekti pripažinimo labiau takioje, anonimiškoje didmiesčio terpėje, kur mažiau lemia į šeimos kontekstą įsišakniję kontaktai. Bet dar svarbiau yra tai, kad šis pavyzdys vienaip gali būti perskaitomas Didžiojoje Britanijoje, o kitaip – Lietuvoje: nejaugi siūloma jaunam dailininkui siekti „įsitvirtinti“, tarkim, Prienų dailės rinkoje, o ne Vilniuje? Tuo labiau kad Lubytė ne kartą labai teisingai paminėjo, jog dailės rinka Lietuvoje tėra labai plona ir nesustruktūruota. Aš šiuo atveju pasitelkčiau kitokį pavyzdį ir siūlyčiau dailininkui ar vadybininkui iš Prienų įsitvirtinti Paryžiuje ar Berlyne, o tada ir Vilniuje atsivers nemažai durų. Šiuo atveju tinka ir vėliau autorės aptartas Vitos Zaman galerijos „Ibid Projects“ atvejis.

Bet koks universitetinis dėstymas, esu įsitikinusi, turi ne tik stimuliuoti studentų kritinį mąstymą (tai jau gerokai padėvėta akademinė klišė), bet ir juos įkvėpti, skatinti mąstyti naujoviškai ir savaip. Dėstymas vadyboje turėtų įkvėpti ne tik mąstyti, bet ir veikti, įpūsti entuziazmo ir optimizmo. Galbūt tai mano subjektyvi patirtis, bet Lubytės vadovėlis labiau linksta prie gan priešingo rezultato. Tekstas pateikia gausybę pavyzdžių apie girgždančias Lietuvos valstybinių kultūros įstaigų reformas, korupciją ir netgi pavojus regresuoti į komunistinę praeitį. Plačiai naudojami emocionalūs apibendrinimai apie neveiklų rytų europietišką mentalitetą – vadovėlis pradedamas tikrai neįkvepiančiu pasakojimu apie posovietinį pasyvumą Vengrijoje. Nesu tikra, kad pirmo skyriaus pradžioje perskaičiusi, jog posovietinei erdvei yra būdingas „vikšro refleksas,“ „panika“, „bėgimas į bandą“, „paranoja“, „cinizmas“ ir „kankinystė“, tikrai norėčiau tęsti studijas ir darbą Lietuvoje. Tekste galėtų būti daugiau pozityvumo, kuris yra (pripažinkime, jau vien formaliai) tiesiog privalomas bet kokio tipo vadybos kursui. Didžiojoje Britanijoje šiuo metu vienas svarbiausių kultūros vadybos moto – „mokytis iš geriausios praktikos“ (learning from the best practice). Nors knygos pabaigoje padaugėja pozityvių pavyzdžių, „Permainų svoris“ gerokai prislegia skaitytoją prie žemės niūrokai nutapytomis perspektyvomis: aukcionai nesusiformavę, biudžetinės kultūros įstaigos laimi daugumą lenktynių dėl valstybinio finansavimo, kultūros politikos organai yra okupuoti stiprių lobistinių jėgų. Lietuvos kultūros gyvenimas ne tik finansiškai skurdokas, bet ir gan izoliuotas nuo tarptautinio bendradarbiavimo. Viena vertus, daugelis dailininkų ir kultūrininkų apskritai, be abejo, paprieštaraus tokiam niūriam peizažui. Kita vertus, tie patys fenomenai gali būti aprašyti kaip nepakartojamos galimybės sukurti kažką naujo, įsitvirtinti kur kas greičiau negu susiklosčiusiuose dailės laukuose. Tiesa, Lubytė užsimena, kad lietuviai turi potencialą gyvastingai panaudoti savo iracionalumą ir melancholiją, bet pasigedau konkrečių, įkvepiančių melancholijos panaudojimo kultūros vadyboje pavyzdžių.

Na, o dar iš kitos pusės pažvelgus, neigiami, neutraliai pateikti pavyzdžiai galėtų būti puiki medžiaga sužadinti studentų kritiniam mąstymui. Tačiau Lubytės lietuviško kultūros organizacijų pasaulio aprašymas yra tirštai prisotintas asmeninio vertinimo ir neretai gan aštrios kritikos (kurios yra itin gausu antroje, labiau istorinėje knygos dalyje). Be abejo, aukštosios mokyklos vadovėlyje autoriaus kritikai visada turi būti vietos, tačiau ji neturėtų siekti užgožti studento vertinimo ar primesti savo požiūrio. Šiuo atveju panašu, kad Lubytė kiek pernelyg vienareikšmiškai įvertina tam tikrus reiškinius (pavyzdžiui, Menų tarybos funkcionavimą, kiekybinių meno lauko tyrimų organizavimą), užuot pasiūliusi studentams mėginti argumentuoti savo nuomonę.

Vadyba yra įsivaizduojama, iš esmės sukonstruota veikla. Dauguma mūsų puikiai mokame užsirišti batus, išsivalyti dantis, nusipirkti parduotuvėje produktų pusryčiams. Atrodytų, nieko nepaprasto. Tačiau tereikia įvardyti šiuos veiksmus kaip „gyvenimo kokybės vadybą“, ir dantų valymas bei pusryčių pasirinkimas tampa ypatingu refleksijos objektu ir mums ima kelti naujas emocijas, verčia kitaip organizuoti savo kasdienybę. Mūsų kasdienybė, linija tarp praeities ir ateities, yra daugiausia įsivaizduota. Būtent todėl mano pastabos neturėtų būti suvokiamos kaip į vadovėlio kokybę nutaikyta kritika (tikrai nesu pakankamai kvalifikuota komentuoti pedagoginę knygos pusę ir labai gerbiu į šį solidų veikalą įdėtą darbą), bet kaip mėginimas stimuliuoti diskusiją šiomis įdomiomis temomis.

Maža to, kaip ir bet kurios praktinės disciplinos, vadybos dėstymas yra iššūkis tradiciniams „gryniesiems“ akademikams. Būtent todėl, mano galva, jis yra toks intriguojantis ir kerintis: kur daugiau, jei ne vadyboje, galima atrasti, kad sėkmingas auditas yra tobula Jacque’o Derrida minčių apie rašymą pritaikymo zona; kad neginčytina ideologinė demokratinė atvirumo norma yra sunkiai suderinama su efektyvumo poreikiu, geriausiai pasiekimu uždaro sprendimų priėmimo procese. Kaip teigia ir Lubytė, kultūros ar dailės vadyba yra ypač gyvybinga tarpdalykinė sritis, kur susilieja kultūros, socialinės, politinės ir ekonomikos studijos. Dailės vadybos tyrimai savo ruožtu atveria įdomų socialinių mokslų skerspjūvį, kur destabilizuojamos tradicinės praktikos ir teorijos, struktūros ir reprezentacijos skirtys. Lubytės vadovėlis neabejotinai yra besiplečiančio originalaus, lietuviško vadybos tyrimų lauko indikacija.