Teatras

Inuitai, arbata kavos klube ir svajonės apie Maskvos scenas

Jo Strømgrenas vėl ruošiasi į Vilnių

Vita Mozūraitė

iliustracija
„Polaroidas“

Ar žinote, kad Grenlandijoje yra teatras? Kas yra Šiaurės ašigalis, be abejo, žinote, bet kas jame vyksta tuomet, kai niekas jo nestebi, vargu ar įsivaizduojate... Milijardai žmonių pasaulyje net neįsivaizduoja, kas ten gyvena, ir mano, kad daro šiauriečiams gera siųsdami į Šiaurės ašigalį šiltas kojines ir šildytuvus. Savaime aišku, visuomet atsiranda apsukrių verslininkų, kurie superka sniego perteklių ir siunčia jį į tropikus... Bet Norvegijos choreografas Jo Strømgrenas teigia, kad per amžius Šiaurės ašigalyje kiekvieną savaitgalį susitinka inuitai pasidalinti paskutinėmis naujienomis ir gandais.

Apie tai ir jo spektaklis „Polaroidas“, kurį rugsėjo 19 d. žiūrovai galės išvysti „Menų spaustuvėje“. Choreografas sukūrė šį dramos ir šokio spektaklį savo trupei kartu su Grenlandijos teatro aktoriais, remiamas Grenlandijos šiaurės instituto. Spektaklio premjera 2006 m. taip pat įvyko ten. Danijos, kurios kolonija Grenlandija buvo keletą amžių, karalienė Margrethe spektaklį įvertino kaip vieną geriausių jos matytų teatrinių kūrinių.

Turbūt nė vienas užsienio choreografas nėra tiek kartų viešėjęs Vilniuje, kaip Strømgrenas. Kai 1999 m. tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo rodomos jo „Vyriškos misterijos“, apie Strømgreną nežinojome nieko, išskyrus tai, kad jaunystėje buvo futbolininkas, o kaip choreografas savo šalyje pagarsėjo spektakliu „šizofreniški pasakojimai“ („Schizo Stories“), kuriame šokio partneriu pasirinko... unitazą. Tiesa, jau egzistavo „J. Strømgren Kompani“, bet kūrybinis choreografo bagažas dar nebuvo labai didelis.

Tačiau Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) direktorius ir festivalio organizatorius Audronis Imbrasas „užsikabino“ už Strømgreno kūrybos ir ėmė jį kviesti kaskart, kai tik choreografas parengdavo naują spektaklį. Tad Lietuvos žiūrovai galėjo pamatyti ne tik geriausius jo kūrinius: choreografas taip sudėliodavo savo kūrybinius planus, kad dviejų spektaklių pasaulinės premjeros įvyko būtent Vilniuje.

Po „Vyriškųjų misterijų“, linksmai liūdno spektaklio apie kalėjime sėdinčio nevykėlio svajones, matėme gaivališkąjį „Šokis lenkiasi futbolo menui“ (2000 m.), kuriame aštrokai juokaujama apie futbolą ir kaip jį mato televizijos ir fotoreporteriai. Tais pat metais Vilniuje rodytas ir „Atvykimas“, sukurtas pagal Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“.

2001 m. Vilniuje, buvusiame „Pergalės“ kino teatre, įvyko pasaulinė Strømgreno spektaklio „Ten“ premjera, apie kurią pats choreografas sakė: „Jei mano draugai gali atvykti į mano spektaklio premjerą Osle, tai kodėl negali į Vilnių?“ Spektaklio tema labiausiai rūpėjo mums, Europos centro gyventojams, nes jame buvo pasakojama apie tai, kaip vakariečiai mato mūsų naujuosius emigrantus. Žiūrovai daug juokėsi, bet užuominas suprato. 2004 m. Strømgrenas vėl atvyko į Vilnių, ir vėl su pasauline premjera. Spektaklyje „Tok pisin“ grupelė gyvenimo rutina nusivylusių žmonių pasiryžta patirti naujų įspūdžių ir keliauti į Naująją Zelandiją, bet taip ir lieka prie televizoriaus ekrano. Vėl ta pati švelni ironija, pirštu skrebenanti mūsų ydas. 2005 m. „Naujajame Baltijos šokyje“ didžiausios sėkmės sulaukė „Ligoninė“, bene aiškiausiai atskleidžianti galutinai nusistovėjusį Strømgreno stilių. Trys medicinos seserys ištuštėjusioje karo ligoninėje nebeturi darbo, bet gailestingos sielos trokšta padėti. Ir jos ima žaloti pačios save, kad tik galėtų realizuoti savo gebėjimus.

Maža uždara bendruomenė, izoliuota nuo išorinio pasaulio, su savo viltimis, laimėjimais, praradimais – tokia apibendrinanti paskutiniųjų kelerių metų choreografo kūrinių tematika. Strømgreno herojai juokingi, bet ne kvaili, negalintys išsivaduoti iš savo pasaulėlio, nežinantys, kaip kovoti su savo izoliacija, bet nejučiomis vis siekiantys atgauti kūno ir sielos laisvę. Jie maištauja ir kviečia kitus maištauti, tačiau lemiamu momentu patys išsigąsta savo maišto ir užtrenkia duris laisvei. Žiūrovai juokiasi žiūrėdami spektaklius, bet jiems pasibaigus veiduose dažniau lieka liūdnos šypsenos, nes pasidaro gaila tų bevalių silpnų būtybių. Strømgreno humoras žaižaruoja ironiškomis detalėmis, taikliai pastebėtos žmogaus sielos silpnybės perteikiamos deklamuojamo teksto intonacijomis, labai plastiško šokio judesiais. Visi spektakliai balansuoja tarp dramos ir šokio, ir šių menų spektakliuose negalima atidalinti vienas nuo kito, nes bus sugriauta darni visuma.

Lietuvoje nematėme „Orkestro“, „Vienuolyno“, „Departamento“, „Konsulato“, bet visi jie apie tą patį. Tačiau rugsėjo 22 d. „Menų spaustuvėje“ turėsime galimybę pamatyti naujausią šios tematikos spektaklį „Visuomenė“, sukurtą 2007 metais. Šįsyk tai – detektyvas. Kavos gėrėjų klubo lankytojai viename iš puodelių randa naudotą arbatos maišelį. Kas tai – atsitiktinumas ar bręstanti išdavystė? Kiek toli pasirengę eiti tyrėjai, kad surastų išdaviką, ir ką su juo toliau daryti? Strømgrenas teigia, kad šiuolaikinė visuomenė labiau linkusi pasiduoti neapykantai pačioms įvairiausioms mažumoms, nei vengti civilizacijų ir kultūrų susidūrimų ir ugdyti toleranciją.

„Visuomenėje“, kaip ir visuose ankstesniuose spektakliuose, gausu humoristinių detalių. Jame, kaip ir „Polaroide“, matysime ne tik šokį, bet ir girdėsime kalbą. Tiesa, Strømgreno spektakliuose ji – ypatinga. Tai nonsenso – neegzistuojanti – kalba, tačiau kiekviename spektaklyje ji vis kitokia, priklausomai nuo temos ir net šalies, kurioje rodomas spektaklis. Užsieniečiams dažnai atrodo, kad veikėjai kalba norvegiškai, bet norvegai, žiūrėdami „Ten“, buvo įsitikinę, kad scenoje kalbama rusiškai. „Polaroido“ kalbos pagrindas – inuitų kalba, kuri visiems, išskyrus ja kalbančius inuitus, skamba abrakadabriškai.

O tarp dviejų spektaklių Vilniuje rugsėjo 21 d. vis toje pačioje „Menų spaustuvėje“ bus galima pamatyti ir trečią Strømgreno kūrinį. Nesitenkindamas choreografo ir režisieriaus darbu, Strømgrenas žengė dar vieną žingsnį ir 2003 m. sukūrė kino filmą „Kelionės tikslas: Maskva“ („Destination: Moscow“), kuriame su jam būdinga ironija ir humoru pasakoja apie Sovietų Sąjungos griuvimo išvakarėse po provincijos miestelius klajojančią teatro trupę. Trupės vadovo ambicijos didžiulės – jis svajoja užkariauti didžiausio Maskvos dramos teatro sceną, tačiau galimybės tai padaryti – labiau nei abejotinos. Čia ir vėl susiduriame su maža izoliuota bendruomene, paskendusia savuose rūpesčiuose, bet varoma į priekį didingų svajonių.

Filme, be Strømgreno trupės aktorių ir šokėjų, vaidina Liubomiras Laucevičius, Artūras Orlauskas, Andrius Žebrauskas, Vytautas Kupšys. Filmuota Neringoje ir Karaliaučiuje. Filmo pagrindu tapo spektaklis „Ten“, todėl jame ryškus dar vienas lietuviškas akcentas. Jau spektaklyje buvo galima pastebėti, kad vienas iš aktorių yra nepaprastai panašus į LŠIC direktorių Imbrasą. Strømgrenas pasiūlė aktoriui užsiauginti tokią pačią barzdą, taip pat nusikirpti plaukus. Filme to paties aktoriaus vaidinamam herojui duotas Audronio vardas, o pagrindinio veikėjo sukčius brolis, kurio vaidmenį atlieka pats Strømgrenas, pavadintas Viktoro vardu, taip įamžinant ir kitą LŠIC darbuotoją – techninį vadybininką Viktorą Karpušenkovą, kuris, beje, taip pat šmėkščioja filmo epizoduose.

Filmas jau buvo rodytas Vilniuje 2004 m., tuomet dar veikusiame „Lietuvos“ kino teatre įvyko užsienietiškoji filmo premjera. Šįsyk po filmo žiūrovai galės susitikti su pačiu autoriumi.

Kritikų atsiliepimuose apie Jo Strømgreno spektaklius dažnai randami žodžiai „stulbinantis“, „nuostabus“, „juokingiausias“, „geriausias“, „sėkmingiausias“. Pats Strømgrenas, vos pradėjęs savo karjerą, netrukus buvo pavadintas „greičiausiai kylančiu norvegų choreografu“. Jis kuria ne tik savo trupei, bet yra dažnai kviečiamas statyti dramos ir šokio spektaklių kitose šalyse, nestokoja apdovanojimų. Jo gastrolių tvarkaraščiuose sunku rasti laisvų dienų. Tačiau jis randa laiko atvykti į Lietuvą, nes, kaip sakė viename interviu, jam patinka Lietuvos žiūrovai ir Vilnius.