Muzikinis rugpjūtis pajūryje

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras

Įsimylėję

Aplinkinėse gatvėse ir vidiniame Klaipėdos muzikinio teatro kieme nebetilpo mašinos – suvažiavo koncerto „Sveika, Ispanija“ atlikėjai ir svečiai. Prasidėjo XI tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Atidarymo koncertą pradėjo N. Rimskio-Korsakovo „Ispaniškasis kapričio“. Retokai atliekamas Lietuvoje kūrinys įvairiapusiškai perteikė ispanų dvasią – girdėjome paslaptingą Ryto dainą – Aldorado (I ir III d.), Variacijas (II d.), temperamentingą Čigonišką dainą (IV d.) bei Astūrijos šokį Fandangą (V d.). Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras pakluso išraiškingam dirigento, V. Lukočiaus mostui, skambėjo darniai ir efektingai. Solistė Dalia Kužmarskytė atliko tris ispanų kompozitoriaus Enrique Granadoso tonadiljas. Melodijos pulsavo vis stipriau jaudindamos, kol galinga banga išsiverždavo rauda ar aistringa dejone – dainininkė ir vėl apstulbino artistine įtaiga ir muzikalumu.

I dalies pabaigoje skambėjo Jeronimo Giménezo „Luiso Alonso vestuvės“. Tradicinės ispaniškos vestuvės palydimos petardų salvėmis – visa tai išgirdome ekspresyviame kūrinyje simfoniniam orkestrui, kurį muzikantai sugrojo temperamentingai, vienu ypu. Klausant kompozitoriaus Manuelio de Fallos baletinės siuitos „Trikampė skrybėlė“, buvo nesunku įsivaizduoti nuotaikingą žmonos, jos vyro malūnininko ir ispanų karaliaus patarėjo meilės istoriją, išreikštą charakteringomis muzikinėmis temomis.

Antroje dalyje išgirdome įvairias ispanų kompozitorių Federico Moreno Torrobo, Pablo Sorozabalo, Jacinto Guerrero, Reveriano Soutullo ir Juano Verto muzikines istorijas (solistai Andrejus Kalinovas ir Mindaugas Rojus). Koncerto pabaigoje nuskambėjo dar du kūriniai, reprezentuojantys ispanų tautos dvasią, – tai Agustino Laros „Granada“ ir Emmanuelio Chabrier „Ispanija“.

Festivalio konsultantas Fabio Alberto Velasquezas Cubillos, dalindamasis koncerto įspūdžiais, sakė, kad jam buvę be galo įdomu pamatyti ir išgirsti lietuvius, atliekančius ispanų muziką. Keletą metų gyvenantis ir Lietuvoje dirbantis Fabio teigė, kad ispanai neįsivaizduojami be žaibiškai besikeičiančių emocijų – tokie kraštutinumai atsispindi ir muzikoje. Jis taip pat pabrėžė puikią solistų A. Kalinovo ir D. Kužmarskytės dikciją.

Saulėtosios, temperamentingosios Ispanijos muzika, trykštanti gyvenimo džiaugsmu ir tobulos meilės ilgesiu, per vieną vakarą „pagimdė“ visą salę įsimylėjusių – enamoradų.

Aukotojai

Balti marškiniai, juodas kostiumas, varlytė. Juoda suknelė, instrumento medžio ochra. Moterys ir vyrai, palinkę ties instrumentais. Aukotojai. Dievų išrinktieji, kvėpuojantys garsais – orkestro muzikantai. Tokia nematoma klasikinių koncertų, muzikinių spektaklių magijos pusė. Kita, įprasta, – apgaubta besirenkančios publikos šurmuliu, naujienų nuotrupomis, žvilgančių apdarų čežėjimu.

Režisierius Ramūnas Kaubrys ir videodailininkas Dovydas Augaitis į vieną dviejų dalių pasirodymą sujungė M. Ravelio „Ispaniškąją valandą“ ir M. de Fallos „Meilę burtininkę“, retai atliekamus kūrinius.

„Ispaniškoji valanda“ (1907) – vienaveiksmė komiška opera, kurią M. Ravelis sukūrė pagal to paties pavadinimo libretisto ir poeto Franco-Nohaino pjesę. Operos veiksmas vyksta XVIII a. Toledo laikrodininko Torkuemados, kuris kiekvieną ketvirtadienį tikrindavo miesto laikrodžius, namuose. Jo žmona Konsepsijonė, likusi viena, linksmindavosi susitikinėdama su savo gerbėjais. Lemtingąjį ketvirtadienį jos planus sujaukė netikėtai pas laikrodininką atvykęs mulų varovas Ramiras. Slėpynės laikrodžiuose baigėsi tuo, kad Konsepsijonė susižavėjo ryžtingu stipruoliu...

Dirigavo Ilmaras Harijas Lapinschas. Lyg iš praeities išniro visi spektaklio personažai –laikrodininkas (tenoras Vitalijus Muravjovas), lengvabūdė Konsepsijonė (sopranas Svetlana Konstantinova), studentas Gonzalvė (tenoras A. Kalinovas), bankininkas Gomezas (bosas Artūras Kozlovskis), mulų varovas Ramiras (baritonas Kęstutis Nevulis). „Ispaniškoje valandoje“ sutilpo XX a. pradžios Paryžiaus bohemos gyvenimo šnabždesiai, ataidėję į XXI a. – lyg ir niekas žmonių gyvenime nepasikeitė... Šiuolaikiškai skambėjo M. Ravelio muzika, sumaniai ir išradingai režisieriaus atskleista per vaizdą ir veiksmą, artistiškai ir muzikaliai „perskaityta“ solistų.

Antroje dalyje impresionistinę „skaitymų“ nuotaiką pakeitė aistringos „Meilės burtininkės“ muzikos sukurta ekspresionistinė nuotaika. Meilės kančioms atsivėrė solistė D. Kužmarskytė (mecosopranas) ir šokėjas Petras Lisauskas. Žinome, kad praeities šešėliai tūno dabartyje ir driekiasi į ateitį – tačiau tik scenoje kūrėjų valia išryškinamas ir sulėtinamas jausmo atsiradimas, plėtojimasis ir nykimas telpa į trumputę realaus laiko atkarpą.

Iš pradžių M. de Falla „Meilę burtininkę“ (1915) sukūrė kaip gitaneria, muziką čigonų vaidinimui, skirtą garsiam čigonų šokėjui Pastorui Imperio. Ją atlikdavo dainuojantys aktoriai, pritariant kameriniam orkestrui. Vėliau kompozitorius veikalą transformavo į baletą – muzika buvo pritaikyta simfoniniam orkestrui, liko trys trumpos dainos mecosopranui. Tokia forma jis atliekamas iki šiol. Matytame vaidinime solistės atliekamos dainos tapo pagrindiniais atramos taškais, kuriuos sujungė judesys. „Sienos“ žmogus videoinstaliacijoje transformuodavosi į mylimojo šmėklą, persekiojančią viziją. Emocinė įtampa augo, atrodė, iš neįmanomų dalykų – nejudėjimo, nedainavimo, vien iš orkestro griežimo ir granatų vaisių ridenimo. Iš dainininkės sielos gelmių prasiveržusi daina atvesdavo į sukrečiančią kulminaciją. P. Lisauskas įtaigiais judesių viražais tarsi sujungė iliuziją ir realybę.

Spektaklis „Kruvinos vestuvės“

Kita festivalio premjera – „Kruvinos vestuvės“, aistringas šokio spektaklis, kuriame skambėjo Argentinos tango nuevo kūrėjo Astoro Piazzollos muzika ir kuriame buvo pasakojama ispanų poeto ir dramaturgo Garscios Lorcos sukurta istorija apie tragišką meilę.

Libreto autorius ir choreografas Jurijus Smoriginas dramos kūrinio siužeto nepakeitė. Lengva buvo atpažinti baleto solistų kuriamus personažus – Motiną (Jūratė Gedminienė, Aleksandra Kovaliova-Karečkienė), Jaunąją (Inga Briazkalovaitė, Beata Molytė) ir Jaunąjį (Valdemaras Marcinkus), Leonardą (Ričardas Jankevičius, Aurelijus Liškauskas) ir jo Žmoną (Jolanta Mineikytė), Merginas (Eglė Brundzaitė, Galina Gaifulina, Viktorija Gulnickaja, A. Kovaliova-Karečkienė, Aušra Krasauskaitė, Margarita Zemskaja) ir Vaikinus (Aleksejus Grechovas, Erikas Travinas). Jie išraiškinga judesio kalba papasakojo apie mylinčiųjų kelyje nuolat „susidėliojantį“ meilės trikampį, pasirinkimus, kuriuos nulemia nevaldomos apvaizdos jėgos.

J. Smoriginas šiame šokio spektaklyje į nedalomą visumą vykusiai sujungė muziką ir choreografiją – tarytum susipynė ir su dviguba jėga pasireiškė jų abiejų energija, veržlumas ir draskanti emocija. Tinkamai parinkti vaidmenų atlikėjai, atsižvelgta į jų individualumą, judesiai tarsi „prilipę“. Panaudoti klasikinio baleto elementai – masiniai šokiai, monologai, duetai, „silfidžių“ ketvertukas, tik čia jie atliekami tango šokiui būdingais judesiais. Yra ir smoriginiškų judesių, kuriuos galima atpažinti visuose choreografo pastatymuose. Tačiau scenos apipavidalinimui pritrūko stilingumo – nors scenovaizdis minimalus, jis kontrastuoja su viso spektaklio stiliumi. Reikėtų tiek nedaug – atsisakyti buitinių scenografijos detalių, dar – išradingiau apšviesti.

Laimingieji galėjo pamatyti tris „didžiąsias“ festivalio premjeras. M. Ravelio „Ispaniškoji valanda“ ir M. de Fallos „Meilė burtininkė“ teatro repertuare geriausiu atveju atsiras po Naujųjų metų. Tačiau šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ nemačiusieji galės išvysti jau rudenį.

Duende

Festivalis pasibaigė koncertu-fantazija „Tegyvuoja Ispanija!“. Visą mėnesį skambėjo daug gražios klasikinės muzikos. Ar šiuo atveju skaičiai yra svarbūs? Na, pavyzdžiui, įvyko devyniolika pasirodymų, juose dalyvavo keliasdešimt atlikėjų, tarp jų – svečių iš tolimų šalių, parengtos naujos penkių koncertų programos, muzikos klausėsi tūkstančiai žiūrovų, muzikantai sugrojo ir sudainavo milijonus natų?

Koncerto „Tegyvuoja Ispanija“ scenoje vinguriavo balsingos čigonės (teatro choro moterų grupė) iš G. Bizet operos „Karmen“, Karmen (D. Kužmarskytė) ir Chosė (Olegas Dolgovas), šoko ispanės (I. Briazkalovaitė, B. Molytė) iš P. Čaikovskio „Gulbių ežero“, atklydo Don Bazilijas (Artūras Kozlovskis) iš G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“. Personažų, susijusių su ispanų tema muzikoje ir literatūroje, paradas prasidėjo po nuskambėjusių įvairių ispanų kompozitorių temperamentingų vokalinių kūrinių, kuriuos atliko solistės Svetlana Konstantinova, D. Kužmarskytė, svečiai – sopranas Nida Grigalavičiūtė, atvykusi į festivalį iš Amerikos, ir tenoras O. Dolgovas iš Maskvos Didžiojo teatro.

Suprantama, niekas nenorėjo skirstytis, todėl sausakimšoje fojė, vadovaujant teatro baleto šokėjai B. Molytei-Kulikauskienei ir Aleksandrui Prijmenkai, drąsiausieji mokėsi šokti flamenko. Reikia pripažinti, kad susirinkusiems į klasikinės muzikos koncertą galimybė pašokti pasitaiko labai retai, tad žiūrovai nuoširdžiai džiaugėsi tokia festivalio organizatorių dovana – flamenko šokių vakaru.

Visi festivalio koncertai buvo tarsi „mažosios“ premjeros. O premjeros asocijuojasi ne vien su pirmą kartą atliekamais kūriniais, bet ir su šventine nuotaika. Ji lydėjo pasirodymus ir Pagėgių M. Jankaus muziejuje Bitėnuose, Klaipėdos Friedricho Vilhelmo pasaže, sakralinės muzikos koncertus Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės ir Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiose. Gal sakralinės muzikos koncertas nedera prie festivalio ispaniškosios temos, tačiau ispanai – giliai tikinti tauta. Susikaupimas lydi ir flamenko atlikėjus, nors skamba temperamentinga muzika. Pasirodo, atliekant flamenko negalima šypsotis! Apie tai per pertrauką tarp repeticijų pasakojo festivalio svečiai – ansamblio „Noche De Luna Y Flor“ („Mėnulio ir gėlių naktis“) muzikantai. Tai visiškoje tyloje sulaikiusi kvapą, tai garsiais plojimais ir šūksniais palydėdama trijų atlikėjų garsų ir judesių kaskadas pilnutėlė salė patyrė autentiško flamenko grožį.

Ansamblio siela – kompozitorius, atliekamų kūrinių aranžuočių autorius, gitaristas Andreas Maria Germekas, daugiau nei 20 metų studijavęs grojimo ispaniškąja ir flamenko gitara subtilybes flamenko sostinėje Sevilijoje. Anot A.M. Germeko per pastaruosius 50 metų flamenko labai pakito. „Žinoma, kiekvienas flamenko atlikėjas turi būtinai pasimokyti Andalūzijoje. Jis turi išmokti „visko“.  

Manoma, kad flamenko turi ypatingą dvasią. Ispanai ją vadina duende. Norėdami pasakyti, kad kuris nors žmogus nemoka groti ar šokti, jie sako – jis neturi duende. Regis, duende sklandė visuose festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ renginiuose.