Kruvinas grožis ir nuobodūs tyrai

Harri Pälviranta. „Viduje“ iš serijos „Sumuštieji“. 2006-2007 m.

Rugsėjo derlius pasireiškė ne tik aguročiais, kriaušėmis, slyvomis, bet ir parodų kiekiu. Pirmą savaitę jos atsidarinėjo kasdien, kartais net po kelias. Ir tai dar tęsiasi. Situacijos „karštumas“ tapo kažkuo panašus į nuolaidų sezoną parduotuvėse. Lengva pastebėti, kad didžioji parodų dalis priklauso pirmajam Vilniuje meninės fotografijos festivaliui „In Focus“.

Paprastai fotografijos festivaliai turi mėgėjiškumo atspalvį ir tai net neslepiama, tiesiog siūloma pasidžiaugti fotografavimo malonumu ir dalintis užfiksuotų akimirkų įspūdžiais. Juose galima sumedžioti įdomių vaizdų, bet neverta per daug ieškoti meno. „In Focus“ jau renginio formuluotėje įspraudžia apibūdinimą – meninė fotografija – ir taip žada profesionalumą. Organizatoriai stengėsi pasirinkti žinomesnius menininkus ir pristatyti reprezentatyvias kolekcijas. Į festivalį įtrauktos svarbiausios miesto galerijos, todėl žiūrovai iš anksto nuteikiami, jog tai nebus marginalus renginys.

Pirmoji festivalio „In Focus“ paroda „Skandinavija: kasdienybės akimirkos“, atsidariusi „Vartų“ galerijoje, pateisino lūkesčius. Abu fotografai, suomis Harri Pälviranta ir islandas Spessi, atitinka ne tik vykusio fotografo, bet ir aktualaus šiuolaikinio menininko kriterijus. Kalbant konkrečiau, už fotografijų yra pasakojimai ir idėjos, prie kurių gerokai padirbėta. Malonioji dalis yra tai, kad šalia nereikia turėti aprašymo, idėja ir taip puikiausiai matoma. Ypač Harri Pälviranta „Sumuštųjų“ serijoje.

Menininkas metus laiko fotografavo žmones iškart po muštynių gatvėje. Nors Suomija garsėja santūrumu ir racionalumu, pagal statistiką joje itin dažnas smurtas gatvėje. Tai tarsi išvirkščioji nutylėta visuomenės pusė. Kadrai ištraukti su stipria blykste iš nakties. Didelio fotoaparato pasirinkimas sugestijuoja pretenzijas į profesionaliąją fotografiją. Rakursai ir kompozicijos referuoja į klasikinės dailės istorijos ikonografiją. Sukruvintas dailus jaunuolis akimirksniu primena Kristų Golgotos kelyje, senyvas vyriškis nuleistomis akimis nuotraukos centre siejasi su klasikinio portreto komponavimo tradicija, ant panko su skiautere nuskustos galvos tekantis kraujas asocijuojasi su gesto tapyba. Harris Pälviranta, atrinkdamas kadrus, tokio estetinio poveikio siekia tyčia. Taip dokumentinė fotografija įgyja meninį sluoksnį.

Harri Pälviranta. „Išbandytas“ iš serijos „Sumuštieji“. 2006-2007 m.

Buvo gana keista nugirsti purkštavimų, neva nuotraukos yra gana žiaurios ir bjaurios, lyg meno užduotis vis dar būtų skleisti grožį. Pirmiausia, šiuolaikiniame mene yra svarbu kreipti žvilgsnį į tai, ko nenorime matyti. Tuomet jis ne tik puošia, bet ir keičia. Tai būdas būti aktualiam. Labiausiai užkietėjusiems formalistams norėčiau priminti tarybinius laikus, kai nonkonformizmas laikytas kūrinio vertę lemiančiu aspektu. Antra, visas ciklas man pasirodė netgi labai gražus. Niekam nebekyla sunkumų įžvelgti grožį religiniame mene, o šis yra ganėtinai kruvinas, kaip ir visa pačios religijos istorija. Primuštieji išnyra iš tamsos pasipuošę raudona spalva lyg šventieji kankiniai. Blykstė labai padeda suspindėti kraujo taurumui. Vaizdai man pasirodė patrauklūs ir psichologiškai. Ne todėl, kad mėgčiau smurtą, anaiptol. Pats smurto užfiksavimo faktas leidžia tikėtis teisingumo. Nematoma agresija lieka pavojingiausia ir gali tęstis. Gražu ir tai, kad sukrėtimo akimirką visi tie žmonės supanašėja: tampa pažeidžiami kaip vaikai, nuo veidų kaip mat nušluojami visi socialiniai skirtumai. Šiuo požiūriu vaizdai, mano manymu, netgi įgyja ideologinį pobūdį: sužeisti, kaip ir prieš mirtį, mes visi vienodi.

Menininko iš Islandijos, pasivadinusio pravarde Spessi, darbų atmosfera visiškai priešinga. Čia fiksuojamos ne kraštutinės situacijos, o statiški vaizdai. Jie nuobodūs, regis, kažkur matyti. Vis dėlto jiems reikia atsiradimo istorijų užnugario. Žvelgiant į Spessi fotografijų knygų projektus, tampa akivaizdu, kad nuolatiniu menininko užsiėmimu reiktų laikyti bandymus įvaizdinti erdvės suvokimą. Spessi irgi siekia vaizdų kokybės, estetikos, bet jam daug svarbiau „pagauti“ peizažą. Todėl tas pačias vietas fotografuoja iš įvairių pusių ir atstumų. Jo savęs ir erdvės lokalizavimo pastangos yra tarsi suskilusio šiuolaikinio žmogaus būsenos padarinys. Spessi išgrynina norą suvokti buvimo vietą nebijodamas būti nuobodus.

Spessi. Iš serijos „Mes esame tai, ką paliekame“. 2007 m.

Kita menininko darbų serija fiksuoja valgyklos padėklus su išvalgytu maistu. Kadangi nuotraukų formatai išdidinti, jautiesi lyg į nemalonų vaizdą niurdomas šunytis. Kam tai galėtų patikti? O be to, makrovaizdų su maistu būta ir būta. Pasirodo, ši serija užfiksuota per kelias valandas vienoje iš Reikjaviko gamyklų, kur ne itin puikiomis sąlygomis dirba daug emigrantų. Visų maisto padėklų turinys buvo vienodas. Mums pateikiami jau kiekvieno skirtingai apdoroti buvę pietūs. Pagalvojus, kad valgymas yra galbūt gražiausia (ar net kūrybingiausia) darbininkų dienos dalis, pasidaro labai liūdna. Taip liūdna, kad beveik gražu. Kūrinys tampa savotišku žmogiškumo aktu. Mūsų žvilgsniai vėlgi nukreipiami ten, kur paprastai nežiūrima: į išvalgytus indus, per juos – į nematomus darbininkus, o per juos – į socialinius klausimus.

Skandinavai, net ir nusivylę savo apgaulingu socialinės sistemos veidu, išlieka stereotipiniai, t.y. socialiai sąmoningi. Šiose šalyse, regis, yra tradicija baksnoti į nepatogias situacijas, gal todėl mes jiems dar kurį laiką pavydėsime permainų. Parodą verta aplankyti net ir tiems, kurie iš meno vis dar tikisi grožio. Šiek tiek pasistengus šioje parodoje galima praplėsti ir grožio suvokimą.