Atvira erdvė ant vandens

Lino Kutavičiaus meninių dirbtuvių grupė. Šviesos instaliacija. 2008 m.

Techniškai kalbant, tai tokia fanerinė dėžė ant vandens miesto centre, o žvelgiant į turinį, visai neperdedant, – pats taikliausias ir sėkmingiausias kultūrinis projektas per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje. Taiklus pirmiausiai todėl, kad pasiūlo tai, ko labiausiai trūksta Vilniuje (ką jau kalbėti apie kitus miestus): demokratiškos viešos erdvės. Antra – Neries krantinės buvo apleistos ir nenaudojamos. Seniausiai kažko reikėjo. Trečia – tai svetinga erdvė menams, diskusijoms, dirbtuvėms ne formaliai, o realiai. Nuo liepos mėnesio vidurio kiekvieną ketvirtadienį vis atidaroma nauja ne elitiniam naudojimui skirta jaunų, įdomių menininkų paroda. Sėkmingu projektą vadinu todėl, kad visos įgyvendintos priemonės atitinka sumanymo tikslus ir pobūdį: demokratiška, paprasta, profesionaliai įgyvendinta. Sutikite, kalbant apie projektus, tai pasitaiko itin retai. Popieriuje dauguma jų skamba išdidžiai, o rezultatai tenkina tik biurokratų, o ne tiesioginių vartotojų lūkesčius.

Labiausiai džiugina pati erdvė. Regis, vilniečiai buvo primiršę, kokią įspūdingą upę turi miesto centre. Kol nešaudo fejerverkų ar po tiltais neskraido Jurgis Kairys, nelabai čia yra ką veikti. Krantines galima buvo vadinti nuošalia vieta, kur sau ramybę randa porelės, ramiai alaus norintys išgerti paaugliai, smerkiančių žvilgsnių vengiantys ūžauja girtuokliai ir tylios tiesiosios ieškantys bėgikai, dviratininkai bei mėgėjai pasivaikščioti. Nuošalios vietos yra nevisai saugios. Jose geriausia eiti pro šalį, bet neužsibūti. O taip norėtųsi...

Šią vasarą jaukiai ir įdomiai pabūti prie tekančio vandens neišvažiavus iš miesto buvo visos sąlygos. Prie Karaliaus Mindaugo tilto suręstas statinys ant vandens kviečia į parodas, dirbtuves, pasiklausyti elektroninės šokių muzikos. Šlaito atramos ertmėse įstatyti kubai siūlo patogiai pasėdėti. Vakarais įsižiebia patisonų pavidalo medžiaginiai žibintai. Čia pat lynų ritės, virtusios stalais, šiukšlių dėžės, peleninės primena, kad vieta gyvenama. Upėje šalia minimalistinio žaliai juodo pastato šviečia spalvotų kubų kolonija, tolėliau plakasi vandens srovės supamų strypų grupė. Komfortas kūnui, ir yra kur akis paganyti. Lauke esantys kūriniai neagresyvūs aplinkos atžvilgiu. Veikiau susiliejantys, bendraujantys su vandens judėjimu, šviesos kaita.

Tomas Danilevičius. Iš ciklo „Rasti objektai“. 2007-2008 m.

Kuo „Kultflux“ platforma demokratiškesnė nei kuri nors kita vieša vieta? Ši erdvė neprimeta taisyklių. Nėra draudžiamųjų ženklų. Galima vestis šunis, galima į patalpą įvažiuoti dviračiu. Nėra ir nutylėtų, bet savaime suprantamų imperatyvų, pavyzdžiui, esą teatro atmosfera reikalauja puošnios aprangos ar orios galerijos – tam tikros laikysenos. „Kultflux“ galima jaustis laisvai, nes ši erdvė sukurta laisvalaikiui – laisvam buvimui. Ir paties pastato išvaizdos paprastumas (statinio struktūra, sienos iš drožlių plokščių, išradingi pigūs baldai), plakatų praktiškumas byloja, kad projekto autoriams svarbiausia yra alternatyvios gyvos erdvės idėja, o ne reprezentatyvus atrodymas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas tame yra prasta. Tiesiog tikslu. Intelektualiai malonu tai, kad taip pat tiksliai parinkti ir konceptualūs projekto segmentai: pavadinimas turi referenciją į gyvumą vertinantį fluxus judėjimą, logotipas ir grafinis dizainas turi funkcionalistinio plakato įtaigumo. Viso projekto įgyvendinimo logika yra labai vientisa.

„Kultflux“ bendras vaizdas

Parodų dažnumas (kas savaitę) irgi pretenduoja būti pavadintas srautu. Prie upės tinka, tik viską pamatyti ne visuomet įmanoma. Kita vertus, erdvės trumpalaikiškumas (liepa – spalis) leidžia parodoms įgyti pasakojimo formatą ir neįpareigoja siekti monumentalumo. Todėl čia rodomi menininkai nėra klasikai, o įdomūs jauni autoriai, kurie turi ką papasakoti.

Pavyzdžiui, skulptoriaus Tomo Danilevičiaus fotografijos, kur užfiksuoti Lietuvos užkampių landšaftuose likę pastatų griaučiai. Danilevičiaus kolekcijoje betoninės liekanos atrodo kaip didingo mastelio šiuolaikinės skulptūros. Dabarties mene nėra jokia naujiena kasdienius dalykus perkelti į meninį kontekstą ir pristatant savo įžvalgą suteikti naują vertę. Ne taip seniai anoniminė menininkių grupė „Cooltūristės“ pasisavino visus mieste esančius statybiniu apsauginiu tinklu „papuoštus“ pastatus kaip savo meno kūrinius. Esmė ne veiksmo naujumas, o kiek įdomi konkreti įžvalga. Danilevičiaus griuvėsiai, virtę skulptūromis, pasirodė ne tik įtaigūs, bet ir skatinantys aktualias diskusijas.

Kvietimas diskutuoti, veikti, dalyvauti yra dar vienas neformalus kultūrinės platformos „Kultflux“ leitmotyvas. Kalbėtis kviečia ne tik kūriniai, bet ir rengiamos diskusijos. Dalyvauti siūlo sekmadieniniai turgeliai, kur savo daiktus gali parduoti kiekvienas norintis. Neabejoju, kad čia pasakojama ne viena neįprasta istorija. O dalyvauti galima įvairiai. Pavyzdžiui, tiesiog gyvenant mieste, būnant prie upės, kur anksčiau buvo šiek tiek baugu atklysti.

Projektas daugiabriaunis ir kartu vientisas. Apie numatomus įvykius daugiau informacijos galima rasti www.kultflux.lt.