Kijeve atradau tikrą seserį

Kultūros ministerijos tinklalapyje pasirodė tekstas, vertas perspausdinti čia nesutrumpinus. Manau, šį tobulą opusą derėtų įtraukti į mokyklų programas kaip pavyzdinį aukštojo stiliaus tekstą. Galbūt netgi vertėtų panaudoti jį kitų metų Nacionaliniam diktantui.

Pranešimas spaudai

„Lietuvių literatūros salono Ukrainoje“ atidarymas

2008-03-21

Kovo 22 d. Kijeve „Lietuvos dienų Ukrainoje 2008“ programoje bus atidarytas „Lietuvių literatūros salonas Ukrainoje“.

Ukrainos literatūros mekoje – Ukrainos rašytojų sąjungoje – bus pristatytas tarpdisciplininis projektas „Vizualūs tekstai“, kuriame tekstas, garsas ir vaizdas taps viena visuma.

Rašytojų sąjungoje bus skaitomi eseisto ir kultūrologo Rolando Rastausko ir Eglės Paulinos Pūkytės tekstai lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Juos lydės muzikinės džiazo improvizacijos ir specialiai šiam projektui sukurtas DJ RyRalio elektroninis miksas. Programą papildys ir jai originalumo suteiks naujausias Evelinos Pukytės video filmas.

Taip pat „Vizualių tekstų“ pristatymo metu bus pirmą kartą Ukrainoje parodytas 2007 m. Lietuvos kultūros pristatymo Lvove „Patirties kontūrai“, sulaukusio didelio susidomėjimo, metu sukurtas DVD katalogas.

„Lietuvos literatūros salonas Ukrainoje“, 2008 m. dar ne kartą kvies literatūros ir meno mylėtojus į Lietuvos rašytojų, poetų, eseistų, vertėjų ir aktorių kūrybinius vakarus, literatūros skaitymus ir diskusijas, skirtas ne tik gilesniam Lietuvos šiandienos literatūros ir kultūros pažinimui ir suvokimui, bet ir sąlyčio taškų bei naujų bendrų horizontų tarp Lietuvos ir Ukrainos plunksnos ir žodžio meistrų kūrybinėms paieškoms.

Projekto organizatoriai: LR kultūros atašė Ukrainoje, Tarpdisciplininių menų lyga

Projekto partneriai: Ukrainos rašytojų sąjunga

Stilius nepralenkiamas, tačiau dabar apie turinį. Lietuvos vyriausybinės įstaigos tinklalapyje skelbiamas paprasčiausias melas. Iš tiesų Ukrainos rašytojų sąjungoje vyko ne „Lietuvių literatūros salono Ukrainoje atidarymas“, o konkurso „Kas yra blogiausia Lietuvos Respublikos kultūros atašė“ finalas. LR kultūros atašė Ukrainoje Gabrielė Žaidytė (kvalifikacija: kažkieno žmonos sesuo ar dukters draugė), viena iš renginio organizatorių, šio svarbaus vakaro dalyvius priėmė šiltai: surado visiems, dvidešimt dvi valandas bildėjusiems autobusu iki Kijevo, kur apsistoti. Tiesa, visiems atvykusiems neužteko ne tik lovų, bet ir antklodžių, tačiau tai kultūros diplomatės visai nesujaudino: kas tie menininkai ir rašytojai manosi esą? Pamiegos porą naktų vienoje lovoje ir po viena antklode su nepažįstamais žmonėmis, ten ir susipažins. Paklausta, ar negalėtų pavežėti dalyvių į jų renginį arba užsakyti jiems taksi, nes miestas jiems nepažįstamas, gyvena toli nuo centro, o ir oras labai bjaurus, diplomatė atsakė trumpai, bet kultūringai: „Išeis į gatvę ir pasigaus.“

Į vakarą susirinkę kokie septyni Kijevo literatai (žiūrovų iš viso buvo 9, jei skaičiuosime ir Rašytojų sąjungos direktorių bei vieną paslaptingą lietuvę, kuri skaitymams pasibaigus paskubomis išėjo, nepanorusi pabendrauti su tautiečiais) po renginio mums pasakė, kad Ukrainos rašytojų sąjunga jau seniai nėra jokia „Ukrainos literatūros meka“ (žr. informaciją aukščiau), kad tai užkalkėjusi sovietinė institucija, su kuria jokie šiuolaikiniai rašytojai nenori turėti nieko bendra, kad jau labai seniai yra įsisteigusios naujos rašytojų organizacijos, kad yra ir speciali internetinė svetainė, kurioje lankosi visi literatai, žurnalistai, leidėjai bei kiti suinteresuoti asmenys ir kurioje skelbiama informacija apie visus literatūrinius renginius – jeigu joje būtų įdėtas skelbimas apie lietuvių renginį, būtų prisirinkusi pilna salė, tikino mus ukrainiečiai. (Ar gerbiamoji atašė Žaidytė negalėjo pasidomėti tokiais elementariais dalykais prieš „organizuodama“ šį „salono atidarymą“? Ar tai neįeina į jos tiesiogines pareigas?) O apgailėtinai atrodantis smėlio spalvos plakatėlis apie lietuviškus „Vizualius tekstus“ buvo pakabintas Ukrainos rašytojų sąjungos koridoriuje tik valanda prieš renginio pradžią. Negausiai susirinkusių į „Literatūros salono atidarymą“ ir jo dalyvių nevaišino ne tik vynu, bet ir vandeniu. Kai vienam iš lietuvių organizatorių pasiskundžiau, kad beskaitant labai išdžiūvo burna, o nebuvo net stiklinės vandens, man buvo atsakyta: „Kai aš užsinorėjau gerti, nuėjau į tualetą ir atsigėriau iš čiaupo.“

Paskaityti tekstų ukrainiečių kalba, kaip skelbiama Kultūros ministerijos informacijoje, neatsirado kam (atašė: „bus sunku surasti, visiems šventės“), skaitomų tekstų nelydėjo jokios „muzikinės džiazo improvizacijos“, nebuvo jokio „specialiai DJ RyRalio sukurto elektroninio mikso“, nebuvo ir „pirmą kartą Ukrainoje parodytas 2007 m. Lietuvos kultūros pristatymo Lvove „Patirties kontūrai“, sulaukusio didelio susidomėjimo, metu sukurtas DVD katalogas“ (šiam sakiniui – premiją!). Tiesiog mes su Rolandu Rastausku paskaitėme savo tekstus ir parodėme videodarbų. Visiems labai patiko, bet kam girtis tuo, ko nebuvo?

Tačiau net ir visa ši tragiška organizacija, kultūros atašė neįgalumas bei akivaizdus melas Kultūros ministerijos informacijoje negali užtemdyti man atradimo džiaugsmo. Kijeve aš pirmą kartą sutikau savo seserį Eveliną Pukytę, apie kurios egzistavimą iki tol net nenutuokiau! O ji, pasirodo, taip pat videomenininkė!

Labai gaila, kad pati „lietuvių literatūros salono atidarymo“ organizatorė, LR kultūros atašė Ukrainoje Gabrielė Žaidytė nepasivargino ateiti į savo organizuotą renginį – būtų ir ji susipažinusi su mano seserimi.