Apie pragmatizmą

„Dviguba rizika“

Michaelio Haneke’s filmo „Paslėpta“ (LNK, balandžio 3 d. 22.30) herojus Žoržas yra televizijos laidos, kurioje diskutuojama apie naujas knygas, vedėjas. Kartais sekmadienio rytą pasižiūriu panašią prancūzų laidą. Jos dalyviai diskutuoja apie naujas knygas susirinkę Medici bibliotekoje. Rašytojai, knygų autoriai, tarp kurių – filosofai, mokslininkai, menininkai, teologai, – kalba ne tik apie savo knygas, bet ir apie svarbias problemas. Man tokios laidos nuolat primena, kad gyvenu šalyje, kur knygų leidėjai orientuojasi į neišprususį skaitytoją. Todėl mūsų leidyklos iš kiekvienos keliasdešimt puslapių knygelės sugeba padaryti brangų foliantą kietais ir neskoningais viršeliais. O eilinį komercinį bestselerį neraudonuodamos skelbia šedevru. Kita vertus, tokios laidos apie knygas ramina: jos primena, kad galima gyventi kitaip – diskutuoti apie knygas, filmus, muziką, kultūrą, išsakyti savo nuomonę ir netapti mirtinu kolegų priešu, apskritai kalbėti apie tai, kas tau iš tikrųjų svarbu. Deja, diskursas apie kultūrą bent jau lietuvių televizijose atiduotas nelabai išsilavinusiems žurnalistams. Pavyzdžiui, neseniai „Panoramos“ kultūros puslapyje siužeto apie vieno dailininko parodos atidarymą autorė kelis kartus ištarė „Soutine“, nors lietuviškai šio dailininko pavardę reikėtų tarti „Sutinas“. Žinoma, dėl tokių vargšų ir kaunasi kalbininkai, užsimoję sulietuvinti viso pasaulio vardus ir pavardes. Tik bijau, kad ir sulietuvintas pavardes tokie kultūros „ekspertai“ sugebės iškraipyti.

Tačiau, regis, įbridau į ne savo lankas. Grįžkime prie „Paslėpta“, nes tai – svarbiausias ateinančios savaitės filmas. Pagrindinio herojaus darbas filme pirmiausia liudija jo aukštą socialinį statusą. Jis – intelektualas. Žoržas gyvena puikiame name, turi nuostabią žmoną ir vaikus. Tačiau vieną dieną jis gauna vaizdajuostę, iš kurios supranta, kad jo namą kažkas stebi. Vėliau vaizdajuostės tampa vis intymesnės. Prie jų dar prisideda nerimą keliantys piešiniai, primenantys Žoržui vaikystės scenas. Regis, nežinomasis, kuris siuntinėja laiškus, žino apie Žoržą viską. Vyras pradeda suprasti, kad jo šeimai iškilo grėsmė. Tačiau policija atsisako padėti, nes nėra tiesioginių grasinimų. Žoržas turės pats stoti akistaton su savo praeitimi...

Kanų festivalio spaudos konferencijoje Haneke prašė susirinkusiųjų neatskleisti filmo pabaigos: „Žiūrovai patys turi nuspręsti, kaip reikia suprasti filmą. Aš nesu mokytojas ir nejaučiu pareigos atsakinėti į klausimus. Tačiau galiu uždavinėti daugiau ar mažiau įdomius klausimus.“ Haneke pabrėžė, kad jį domina tiesos analizė kine ir žiniasklaidoje: „Abejoju, ar kas nors gali pažinti visą tiesą, žiūrėdamas filmą. Dažnai sakau, kad kine žiūrime 24 melus per sekundę. Filmai gali pasitarnauti perteikiant bendras tiesas, bet taip būna ne visada. Tai, kaip filme „Paslėpta“ mes traktuojame vaizdajuostę, turi priversti žiūrovą suabejoti atspindėta realybe. Be abejo, aš pats nepasitikiu ta tikrovės versija, kurią mums rodo žiniasklaida.“

Kurti įtampą ir nesaugumo jausmą Haneke, be abejo, mokėsi iš Hitchcocko. Tačiau jei jūs, mieli skaitytojai, norite pasijusti siaubo ištroškusiais mokinukais ir kartu su draugais gerai pasilinksminti, pasižiūrėkite iš Naujosios Zelandijos kilusio Ellory Ellaye’s filmą „Vorai“ (LNK, 28 d. 20 val.). Žinoma, tai taip pat ne Hichcockas ir ne „Paukščiai“, bet pasakojimas apie mažo kalnakasių miestelio gyventojus, kuriuos puola gigantiškų vorų ordos, prieš kelerius metus pradžiugino net rafinuotus ir visko mačiusius prancūzų sinefilus. Mane šiame filme pirmiausia traukia gražioji Scarlett Johansson.

Vienas iš kino siaubo archetipų yra dirbtinis žmogus Frankenšteinas. Kūrinys, pasipriešinęs savo kūrėjui. Kine šis personažas yra beveik nuo pat pradžios. Tik jis iškart buvo nelabai panašus į savo literatūrinį prototipą – jaunutės Mary Shelley XIX a. viduryje parašytą „Frankenšteiną“. Originalą 1994 m. nusprendė prisiminti britų aktorius ir režisierius Kennethas Branagh. Jo filme „Merės Šeli Frankenšteinas“ (LNK, 28 d. 00.50) genialaus mokslininko Viktoro Frankenšteino (Branagh) kūrinį suvaidino kitas šventas monstras Robertas De Niro.

Pastarojo amžiną konkurentą Alą Pacino pamatysime D.J. Caruso filme „Dviguba rizika“ (LNK, 29 d. 23.05). Filmo pagrindas – tikra istorija. Sporto žvaigždė Brendonas po traumos yra priverstas pasitraukti. Ypatingas Brendono sugebėjimas numatyti rungtynių rezultatus patraukia didelės sporto lažybų agentūros patrono Valterio (Al Pacino) dėmesį. Brendonas pradeda dirbti Valteriui ir netrukus pažįsta visus saldaus Manhatano gyvenimo malonumus. Kiekvienas jų naudojasi kitu, jų santykiai ima priminti tėvo ir sūnaus ryšį. Tačiau vieną akimirką Brendono talentas jį išduoda. Tačiau ant kortos pastatyti milijonai dolerių, ir tarp filmo herojų prasideda mirtina kova...

„Manderlis“

Pagrindinį sėkmingo advokato vaidmenį 1991 m. Paulo Mazursky filme „Prekybos centro vaizdeliai“ (LTV2, 28 d. 20 val.) suvaidino Woody Allenas. Jis retai vaidina ne savo filmuose, bet šįkart, matyt, nesugebėjo atsisakyti. Alleno herojus teisininkas Nikas per šešioliktas vestuvių metines išsirengia su žmona Debora (Bette Midler) apsipirkti ir prisipažįsta, kad buvo jai neištikimas. Žmoną ištinka pykčio priepuolis, ji pareikalauja skyrybų. Kai jie pagaliau pasidalija bendrai užgyventą turtą (nepamirškite, kad veiksmas rutuliojasi prekybos centre), Debora taip pat prisipažįsta turėjusi romaną. Dabar jau įtūžta Nikas. Jis taip pat reikalauja skyrybų. Tačiau paskutinio žodžio dar reikės palaukti, bet tai neprailgs, nes girdėsime Bette Midler dainas ir apskritai „Prekybos centro vaizdeliai“ yra pagarbos duoklė Federico Fellini, kurio juostų „Amarcord“, „Džiuljeta ir dvasios“ muzika taip pat skambės filme. Trumpai tariant, labai gyvenimiškas filmas. Beje, dalis jo buvo filmuota tikruose Los Andželo ir Konektikuto prekybos centruose. Lietuvių žiūrovus tai turėtų dar labiau paskatinti.

Įtariu, kad liksiu nesuprastas, bet turiu prisipažinti, kad nelaikau Larso von Triero dideliu režisieriumi. Manau, kad jis genialus manipuliatorius (ko vertas vien jo „Dogmos ’95“ projektas!) ir imitatorius. Režisierius puikiai sugeba numatyti, kas bus madinga kine rytoj ar poryt, nors įkvėpimo dažniausiai semiasi kino praeityje. Von Trieras puikiai išmano kino istoriją ir tuo sumaniai naudojasi. Tiesa, kartais jo pranašystės ir nepasitvirtina. Manau, kad taip atsitiko su vis dar nebaigta amerikietiška trilogija, kurios antrąją (!?) dalį „Manderlis“ parodys LTV „Elito kinas“ (2 d. 23.15). Šiame filme jis dar nuosekliau nei „Dogvilyje“ stengėsi įgyvendinti Bertoldo Brechto estetinius principus. Tačiau akivaizdu, kad šių dienų kine jie neprigijo. Kas dėl to kaltas? Grožybių trokštanti, nelinkusi įklausyti į politiškai nekorektiško agitatoriaus von Triero žodžius publika? Ar pats režisierius, patikėjęs, kad kinas turi būti gyvenimo ir istorijos mokytojas, ir perkėlęs žiūrovus į pernelyg teatrališką erdvę? Nežinau.

Von Trieras nuolat pabrėžė antiamerikietišką trilogijos pobūdį ir norą nuvainikuoti Amerikos mitą: „Amerika mane domina, nes JAV užima didelę vietą mano gyvenime, kaip ir kiekvieno mūsų. Manau, kad Amerika užima maždaug 60 procentų mano proto. Esu susijęs su viskuo, kas toje šalyje vyksta, tačiau negaliu balsuoti ir kažką pakeisti. Todėl kuriu filmus apie Ameriką.“

„Manderlio“ veiksmas vėl nukelia į JAV Pietus. 1933-ieji. Greisė (atsisakius Nicole Kidman, antrojoje dalyje heroję suvaidino Bryce Dallas Howard) ir jos tėvas gangsteris (Willem Dafoe) visą žiemą ieško naujų medžioklės teritorijų. Pavasarį jie patenka į dvarą, kuriame sustojo laikas. Čia vis dar gyvuoja vergija. (Beje, „Manderlį“ įkvėpė vienas skandalingiausių XX a. literatūros kūrinių – Jean Paulhan (Dominique Aury arba Anne Desclos pseudonimas) „O istorija“ apie 1838 m. Barbadoso saloje įvykusį juodaodžių, reikalavusių jiems sugrąžinti vergų statusą, sukilimą.) Kilnūs Greisės norai suteikti juodaodžiams laisvę, kaip ir bandymai „pagerinti“ „Dogvilio“ gyventojus, vėl baigiasi Greisės tragedija. Dažnai mizoginiškumu kaltinamas von Trieras nesigaili savo herojės: „Greisė galėjo būti didvyrė, bet ji pati viską sugadino dėl savo kvailumo ir per didelio idealizmo. Jai stinga politinio pragmatizmo, ji paprasčiausiai yra kvaila idealistė. Ir pernelyg jausminga. Jei jūs taip elgsitės politikoje, nieko nepasieksite.“

Jūsų – Jonas Ūbis