Nebijantiems velnio tuzino

„Tyli šviesa“

Balandžio 3 d. Vilniuje prasidės jau tryliktas „Kino pavasaris“. Šią reikšmingą datą festivalis pasitinka gerokai atsinaujinusia komanda ir pasikeitusia renginio koncepcija – „Kino pavasario“ rengėjai pasirinko festivalių festivalio koncepciją ir rodys garsiausius, kitų festivalių apdovanotus filmus. „Kino pavasaris“ vyks ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Visi filmai suskirstyti į kelias programas: „Meistrai“ pristatys pripažintų kūrėjų filmus, „Atradimai“ – kino pasaulį nustebinusius jaunųjų kūrinius, „Drąsi vizija“ – neeilinius, galinčius šokiruoti filmus, „Kinas pramogai“ pasiūlys žavaus ir neįpareigojančio, bet meniško kino pavyzdžius, „Kino dokai“ – originalių dokumentinių filmų programą, „Arabiški miražai“ pristatys egzotiškus filmus iš įvairių arabų šalių, „Lietuviškos svajos“ – naujus nacionalinio kino laimėjimus. Dvi solidžios retrospektyvos – prancūzų kino aktorės Isabelle Huppert ir vokiečių kino autoriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio – primins mėgstamus kelių sinefilų kartų filmus ir, be abejo, taps atradimu būsimiems kinomanams. „Kino pavasario“ programą papildys kelios edukacinės programos – būsimųjų kino kūrėjų filmus parodys „Vilniaus kino šortai“, jiems bus skirtos aštuonios meistriškumo dirbtuvės, kuriose užsiėmimus apie mažo biudžeto filmo kūrimą surengs lektoriai iš Lietuvos, Olandijos, Danijos, Suomijos, JAV ir Latvijos. Moksleiviams edukacinė programa „Kino knyga“ pasiūlys literatūros kūrinio ekranizavimo konkursą ir populiarių vaikų rašytojų knygų ekranizacijas. Festivalio klube žiūrovų vėl lauks pramogos ir muzikiniai filmai. Šiemet atvyks ir daug svečių, kai kurie jų – net iš Lotynų Amerikos. Taigi kinomanų laukia įtemptos dienos. Iš įspūdingo sąrašo išrinkti pačius svarbiausius filmus buvo nelengva. Tai – atsakas į tradiciškai prieš festivalį nuolat užduodamą klausimą, ką būtinai reikia pasižiūrėti. Kiekvienas „7md“ skaitytojas yra laisvas sąrašą papildyti savais pasiūlymais.

„Tyli šviesa“ („Stellet Licht“, rež. Carlos Reygados, Meksika, Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija, 2007)

Apie ką. Apie Šiaurės Meksikoje įsikūrusią menonitų bendruomenę, kuri atsisako visų techninio progreso laimėjimų, neima į rankas ginklo. Jos narys Johanas pažeidžia Dievo ir žmonių įstatymus, nes būdamas vedęs ir šeimos tėvas įsimyli kitą moterį.

Kodėl. Tai – gyvenimo ir jo paslapčių parabolė, panardinanti į gryną hipnotizuojančią kino poeziją. Filme vaidina mėgėjai ir išeiviai iš menonitų bendruomenės, jie kalba ypatingu vokiečių kalbos dialektu. Filmas apdovanotas 2007 m. Kanų žiuri prizu.

Kam. Gilaus, gražaus, jaudinančio lėto kino ir statiškų kadrų gerbėjams. Estetinio virtuoziškumo vertintojams. Sekantiems kino madas snobams, nes Carlosas Reygadosas – vienas pačių madingiausių šiuolaikinių režisierių.

„Riedlenčių parkas“ („Paranoid Park“, rež. Gus Van Sant, JAV, 2007)

Apie ką. Paauglys riedlentininkas Aleksas atsitiktinai nužudo riedlenčių parko apsaugininką. Jis nusprendžia niekam apie tai nesakyti. Taip prasideda vaikino lenktynės su mirtimi.

„Burtai“

Kodėl. Gusas van Santas – vienas originaliausių šių dienų kino autorių ir autorinio kino tradicijų puoselėtojų. Filme jis tęsia „Drambliu“ pradėtą amerikiečių paauglių pasaulio tyrinėjimą, renkasi neprofesionalius aktorius. Filmas sukurtas pagal populiaraus paauglių rašytojo Blake’o Nelsono romaną. „Riedlenčių parko“ operatorius Christopheris Doyle’as išgarsėjo Wong Kar-wai filmais. Ypatingo kameros laisvumo iš Doyle’o mokėsi ne viena operatorių karta. Įdomus eksperimentas – filmas kurtas 35 ir 8 mm juostoje. 2007 m. Kanuose Van Santas apdovanotas jubiliejiniu festivalio 60-mečio prizu.

Kam. Nebijantiems sudėtingos kino kalbos. Mėgstantiems originalų kiną.

„Aleksandra“ (rež. Aleksandras Sokurovas, Rusija, 2007)

Apie ką. Apie močiutę Aleksandrą Nikolajevną, kuri iš Rusijos užkampio atvyksta į Čečėniją aplankyti čia tarnaujančio anūko. Filmo herojė stebi karinio miestelio gyvenimą ir kartą peržengia jo ribas. Turguje ji susipažįsta su pagyvenusia čečėne. Abi moterys turi daug bendra. Sokurovas: „Filmas pasakoja ne apie šiuolaikinę Rusiją, jos Kaukazo politiką, ne apie jos armiją, bet apie gyvenimą Rusijoje apskritai. Karas visada sukelia siaubą. Šiame filme apie karą aš jo visai nerodau. Nemėgstu karinių filmų. Kare nėra jokios poezijos, jame nėra nieko gražaus ir jo niekad negalima rodyti poetiškai: karas – tai tragedija, kurios neperteiksi žodžiais. Tai su niekuo nepalyginamas žmogaus nuopuolis.“

Kodėl. Aleksandro Sokurovo filmai visada plečia jau egzistuojančias kino ribas, tačiau jo eksperimentų su kino kalba tikslas visada turi gilių humanistinių poteksčių. Šį filmą persmelkia ypatingas laiko ir kino juostos materialumo pojūtis. Pagrindinį vaidmenį sukūrė operos primadona Galina Višnevskaja.

Kam. Ištikimiems Sokurovo gerbėjams, ypatingos kino estetikos vertintojams, žiūrintiems tik kitokį kiną.

„Burtai“ („Sztuczki“, rež. Andrzej Jakimowski, Lenkija, 2007)

Apie ką. Apie berniuką iš mažo miestelio, kuris nori susigrąžinti šeimą palikusį tėvą. Stefekas tiki, kad burtai jam padės, todėl sukuria planą, kaip tėvą priversti susitikti su mama.

Kodėl. Filmas pelnė Gdynės festivalio prizą geriausiam lenkų filmui ir dar keliolika tarptautinių festivalių apdovanojimų. Režisierius atgaivina gerokai primiršto autorinio poetinio kino skonį. Jis rodo įvykius pasitelkdamas nustebusį vaiko žvilgsnį, kuris viskam suteikia žavesio, poezijos ir net paslapties. „Burtai“ sunerti iš mažyčių novelių – mikroįvykių, kurie tik filmo pabaigoje susidėsto į logišką graudžių ir juokingų situacijų mozaiką. Režisierius sufleruoja, kad stebėdamas kiekvieną, net patį menkiausią jį supančios tikrovės pasikeitimą žmogus turi šansą mesti iššūkį likimui, aplenkti jį, paprasčiausiai užburti.

Kam. Mėgstantiems filosofinį kiną ir ankstesnį Jakimowskio filmą „Užmerk akis“. Tikintiems burtais ir likimu.

„4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ („4 luni, 3 saptamani si 2 zile“, rež. Cristian Mungiu, Rumunija, 2007)

Apie ką. Apie dvi Ceaucescu valdomos totalitarinės Rumunijos studentes. Viena yra nėščia, kita – Olivija – jai padeda pasidaryti pogrindinį abortą, nes šioje šalyje abortai draudžiami. Apie tai, kaip padėdama draugei Olivija ima suvokti save, savo gyvenimą.

„4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“

Kodėl. Filmas pernai pelnė Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“, geriausio Europos filmo apdovanojimą, išgarsino rumunų Naująją bangą visame pasaulyje. Filmu žavisi net europiečių kinui visiškai abejingi amerikiečiai.

Kam. Mėgstantiems realistinį mažo biudžeto kiną. Sekantiems kino madas. Besidomintiems nesena istorija ir moraline anestezija. Jauniesiems lietuvių kinematografininkams, kurie išdidžiai ignoruoja tikrovę ir konkrečias jos istorijas.

„Tuščia tara“ („Vratné lahve“, rež. Jan Sverćk, Čekija, 2007)

Apie ką. Apie žmones, kurie niekad neatsisako ieškoti šviesiosios gyvenimo pusės, nebijo mylėti ir svajoti. Apie šešiasdešimtmetį amžiaus ir seksualinę krizę išgyvenantį literatūros dėstytoją Jozefą (scenaristas ir aktorius Zdenekas Sverćkas), kuris nebegali pakęsti mokinių tamsumo ir įžūlumo. Tačiau jis nenori ir tapti eiliniu pensininku, todėl įsidarbina didžiulės parduotuvės taros supirktuvėje. Mažas supirktuvės langelis taps Jozefui langu į jausmų, džiaugsmo, neįprastų kitų žmonių problemų pasaulį.

Kodėl. Pelningiausia komedija čekų kino istorijoje. Juoktis sveika.

Kam. Mėgstantiems linksmus filmus apie rimtus dalykus. „Oskaru“ apdovanoto „Kolios“ gerbėjams.

„Kontrolė“ („Contol“, rež. Anton Corbijn, Didžioji Britanija, Australija, JAV, Japonija, 2007)

Apie ką. Apie trumpą grupės „Joy Division“ vokalisto Iano Curtiso gyvenimą, jo nesugebėjimą likti ištikimam žmonai ir išsiskirti su mylimąja. Apie ankstyvos šlovės naštą. Pagal Curtiso žmonos Deborah knygą sukurtas filmas nėra nei grupės portretas, nei roko žvaigždės istorija. Tai – pasakojimas apie kenčiančią sielą, kuri pasirenka savižudybę.

Kodėl. Gražus, nebanalus, liūdnas filmas. Jo režisierius – kine debiutuojantis garsus fotografas Antonas Corbijnas. Curtisą suvaidinęs Samas Riley ir gyvų „Joy Division“ narių sukurtas garso takelis verti aukščiausių pagyrimų.

Kam. „Joy Division“ gerbėjams. Mėgstantiems pasimėgauti meistriškai sukomponuotu nespalvotu kinu, perteikiančiu praėjusio laiko atmosferą.

„XXY“ (rež. Lucia Puenzo, Argentina, 2007)

Apie ką. Aleks (Ines Efron) penkiolika. Aleks yra hermafroditas, jo chromosomų derinys XXY reiškia, kad jis (ji) yra ir vyras, ir moteris. Jo (jos) tėvai iš Argentinos persikėlė į Urugvajaus užkampį. Jų aplankyti atvyksta seni draugai su sūnumi. Paaugliai traukia vienas kitą. Tačiau Aleks turi apsispręsti, pasirinkti savo seksualinę tapatybę.

Kodėl. Sudėtingos seksualinės tapatybės, tėvų ir vaikų santykių temos filme traktuojamos labai subtiliai. Vienas garsiausių pastarųjų metų filmų, sulaukęs didžiulio ir žiūrovų, ir kritikų dėmesio. Vienas iš filmų, privertęs kalbėti apie Naująją Lotynų Amerikos kino bangą.

Kam. Mėgstantiems drastiškas temas ir filmus apie brendimą, tapatybės ieškojimą. Besidomintiems jaunystės baimėmis.

„Kontrolė“

„Vienuolynas“ („The Monastery: Mr. Vig and the Nun“, dokumentinis filmas, rež. Pernille Rose Gronkjaer, Danija 2006)

Apie ką. Apie keturiasdešimtmetę vienuolę, kuri atvyksta iš Rusijos į apleistus rūmus Danijoje. Čia jos kiekviename žingsnyje tyko netikėtumai. Rūmų savininkas ponas Vigas iš prigimties yra ne tik dievobaimingas vienišius, bet ir provokatorius. Jis 50 metų dirbo universitete bibliotekininku, buvo pastorius. Jo namuose svečiavosi politikai, įvairių sektų nariai ir narkomanai. Dabar rūmai turi tapti vienuolynu, nes ponas Vigas nori po savęs palikti kažką amžina. Jis ruošiasi mirti ir trokšta suprasti, ar teisingai gyveno.

Kodėl. Geri dokumentiniai filmai nesimėto, ypač tokie, kurie festivaliuose pelno žiūrovų prizus.

Kam. Mėgstantiems pasakojimus apie amžiną vyro ir moters kovą. Suprantantiems, kad vienatvė gali būti pragaras, o kelias į šventumą vingiuoti tarp mūšių su savaip tolerantiškumą suprantančia vienuole. „Didžiosios tylos“ gerbėjams.

„Iš kitos pusės“ („Auf der anderen Seite“, rež. Fatih Akin, Vokietija, Turkija, 2007)

Apie ką. Mokytojas Nejatas — antros kartos turkų emigrantas Vokietijoje. Jis niekaip negali susitaikyti su savo tėvo Ali sprendimu apgyvendinti namuose prostitutę Jeter. Po netikėtos moters mirties Nejatas keliauja į Stambulą ieškoti jos dukters Ayten. Ši emigruoja į Vokietiją. Mergina randa prieglobstį Hamburge, pas studentę Lotę ir jos mamą. Kai Ayten deportuojama į Turkiją, pamilusi merginą Lotė prieš motinos valią išvyksta į Stambulą. Likimas ją suveda su Nejatu...

Kodėl. Turkų kilmės režisierius Fatih Akinas – viena didžiųjų vokiečių kino vilčių. 2007 m. Kanų kino festivalyje filmas buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Motiną vaidina viena mėgstamiausių R.W. Fassbinderio aktorių Hanna Schygulla.

Kam. Mėgstantiems pasakojimus apie gyvenimą ir mirtį, apie žmones, kurie ieško savęs, besidomintiems politika ir kultūrų susiliejimu.

„Kasandros svajonė“ („Cassandra’s Dream“, rež. Woody Allen, JAV, D. Britanija, 2007)

Apie ką. Apie du brolius, kurie gyvena Londone ir svajoja tapti turtingi. Jie nori nusipirkti laivą „Kasandros svajonė“. Tačiau paskendęs skolose Teris dirba automobilių dirbtuvėje, Janas vadovauja tėvų restoranui. Staiga pasirodęs turtingas dėdulė iš Amerikos Hovardas pasisiūlo padėti broliams. Tačiau už tai jie turės padaryti menką paslaugą – nužudyti Hovardui trukdantį įkyruolį.

Kodėl. Woody Allenas vėl stebėtinai geros formos. Venecijos festivalyje, kur įvyko filmo premjera, jis prisipažino: „Dabar man labiau patinka rašyti tragedijas, nes vis pesimistiškiau vertinu žmones.“ Colino Farrello ir Ewano McGregoro duetas bei jų britiškas akcentas suteiks malonumo ne tik šių aktorių gerbėjams.

Kam. Pesimistams. Woody Alleno ir policinių istorijų „su moralu“ gerbėjams. Skaičiusiems graikų tragedijas. Philipo Glasso muzikos adoratoriams, kuriems priklauso ir režisierius: „Man regis, Glasso muzikos skambesys idealiai atitinka tragišką šio filmo temą.“

Parengė Živilė Pipinytė