Tūkstantis knygų ir viena naktis

Iš kairės į dešinę sėdi: Ž. Stonytė, Z. Kelmickaitė, J. Trilupaitienė, J. Gustaitė, O. Narbutienė, K. Kuzmaitė, J. Žukienė, K. Firkavičiūtė. Stovi (iš kairės): A. Tauragis, V. Gerulaitis, J. Bruveris, M. Urbaitis, J. Vilimas

„7 meno dienos“ tęsia pokalbių su iškiliomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos asmenybėmis ciklą, skirtą Akademijos 75 metų sukakčiai pažymėti. Šįkart Rasa Vilimaitė kalbina docentą, muzikologą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Joną Bruverį.

Parašėte išties didžiulę ir itin reikšmingą knygą apie lietuvių operos raidą – „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“. Kodėl būtent opera? Kodėl, pavyzdžiui, nepasirinkote tyrinėti kad ir simfonijos žanro raidos Lietuvoje?

Du kartus (po penkerius metus) teko būti Operos ir baleto teatro Literatūros skyriaus redaktoriumi. Todėl su šiais menais (knygoje rašoma ir apie baletą), paties teatro veikla susipažinau geriau. Be to, kai prasidėjo Atgimimas, Sąjūdžio veikla, staigiai sugriuvo ta ideologinė siena, kuri skyrė čionykštę mūsų kultūrą nuo išeivijos kultūros. Taip atsirado galimybė parašyti (kiek pajėgiant) visą istoriją.

Kaip vertinate dabartinį mūsų operos ir baleto teatro repertuarą? Kuris pastarojo laikotarpio pastatymas labiausiai patiko ar nepatiko?

Dabartinis repertuaras toks, koks buvo anos Nepriklausomybės, taip pat sovietinės okupacijos laikais – vyrauja XIX a. italų opera ir Puccini, o kitokios pasaulio teatrų „kasdieninės duonos“ – kaip antai „Valkirijos“ ar „Salomėjos“ – pastatymas pristatomas kaip žygdarbis. Įdomu, kada šitoks teatras pastatys ir tikrai repertuarine padarys kokią nors Händelio operą, Debussy „Pelėją ir Melisandą“, Bergo „Voceką“, Janćčeko, Adamso operas arba kad ir to paties Richardo Strausso „Moterį be šešėlio“? Ne visus pastatymus mačiau. Žinoma, apgailėtinai juokingas buvo „Karmen“ pastatymas, tipiškas kičo pavyzdys yra „Don Žuanas“. Gera „Žydė“, graži „Madam Baterflai“ (nors tasai grožis yra dekoratyvus ir su pačia Baterflai drama mažai ką turi bendra), puikus – nors tai nėra sceninis veikalas – „Pasijos pagal Joną“ pastatymas ir atlikimas.

Pirmiausia žodis „muzikologija“ asocijuojasi būtent su rašymu, analizavimu (na o tiems, kurie su tuo nėra artimiau susipažinę, ko gera, greičiausiai tik su Viktoro Gerulaičio pavarde)...

Muzikologija, kaip ir kiti mokslai, yra dviejų „dalių“ – fundamentinė ir taikomoji. Skiriasi jų kalba: fundamentiniuose tyrimuose naudojama specifinė mokslo kalba, o taikomuosiuose (bendrosios pedagogikos, muzikos populiarinimo ir pan.) darbuose ji adaptuojama, supaprastinama, tačiau ne tiek, kad nieko specifiška nebebūtų galima pasakyti apie tai, apie ką kalbama. Žanrai būna tie patys (knygos, straipsniai ir pan.). Kaip ir kituose moksluose, gali daugiau ar mažiau skirtis ir mokslo subjektas, t.y. muzikologo tipas – mokslininkas, pedagogas, kritikas, švietėjas (pvz., televizijos, radijo laidų rengėjas, koncertų vedėjas) ir pan.; nuo pasirinktos veiklos srities, specializacijos priklauso, kas, kiek ir kaip gali (mokslininkai privalo) rašyti.

Ką manote apie dabartinę profesionaliosios muzikos būklę Lietuvoje? Ar tam skiriama pakankamai dėmesio?

Sukuriama daug įvairių žanrų ir stilistikos muzikos (talentingi kompozitoriai, tarp jų gabus jaunimas), turtingas muzikos gyvenimas – geri savieji atlikėjai, nemažai svečių, įvairūs visų epochų muzikai skirti festivaliai ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose, net miesteliuose. Dėmesio skiriama be galo daug – visi dėl to džiaugiasi, giria ir džiaugiasi tuo, kad ir kiti (kitašaliai) giria. Tačiau tos rūšies dėmesio, be kurio niekuomet negyvavo ir negali gyvuoti visas savo galimybes išskleisdamas tikrasis (nepramoginis) menas, aišku, nuolatos trūksta. Pavyzdžiui, net Kaunas neturi ir neturės tinkamos koncertų salės, nes remontuojamos Filharmonijos salė iš tiesų bus tinkama tik kameriniams koncertams. Tik dėl pačių žmonių pasišventimo nepražūsta, o tvirtėja Panevėžio muzikinis teatras. Nemažai labai talentingų muzikų įsikuria svetur, nors jų labai reikia namuose. Jei ryžtingai ir realiai visuomenėje, ypač jaunuomenėje, nebus stiprinamas aukštosios meno kultūros vertės ir besąlygiško būtinumo supratimas, ji toliau „popsės“. Būtina išsaugoti ir stiprinti profesionaliųjų muzikų rengimo sistemą: vaikų muzikos mokyklos, vidurinis ir aukštasis muzikos mokslas.

Kaip manot, kokia dabar yra didžiausia mūsų muzikologijos bėda?

Matyt, nėra srities, kur nebūtų kokių nors bėdų. Viena, mūsų muzikologai yra gana veiklūs. Pastaraisiais metais išleista nemažai knygų; baigta leisti tritomė „Muzikos enciklopedija“. Puikių straipsnių paskelbia „Menotyra“, sistemingai išleidžiamas Muzikos ir teatro akademijos leidinys „Lietuvos muzikologija“; berods, baigiamas parengti akademinės „Lietuvos muzikos istorijos“ II tomas, dvitomis „Muzikos terminų žodynas“. Veiklūs Klaipėdos, taip pat kitų miestų muzikologai. Jie darbuojasi spaudoje, radijuje, televizijoje. Muzikologai veikia Muzikos informacijos ir leidybos centre. Žinoma, dirba pedagoginį darbą; Muzikos ir teatro akademijos muzikologijos katedrose dauguma pedagogų jauni. Dalyvauja ir rengia mokslo konferencijas Lietuvoje, dalyvauja konferencijose užsienyje, tenai skelbia ir mokslo darbus. 2008-ųjų rudenį Vilniuje įvyks X tarptautinė muzikos semiotikos konferencija (IX buvo Romoje, ten ir sumanyta kitą rengti Vilniuje). Antra, kai kurias iniciatyvas, ritmingą veiklą varžo ar trikdo finansų trūkumas. Svarbiausias dalykas – jaunimo, pamainos ugdymas.

Gal muzikologija tiesiog nėra pateikiama taip įdomiai, kad patrauktų platesnę žmonių auditoriją? Nes šiandien, pripažinkime, studijuojančiųjų šį mokslą mūsų Akademijoje ne tiek jau ir daug...

Nemanau, kad „įdomumas“ savaime yra kokios nors veiklos srities požymis, jos patrauklumo kriterijus. Yra kur kas reikšmingesnių, specifinių kriterijų. Muzikologija, kaip tam tikras mokslas par excellence, skirtas ne „platesnei žmonių auditorijai“, o patiems muzikams; taip yra ir su kitais mokslais. Platesnei žmonių auditorijai skirta taikomoji muzikologija. Jos patrauklumas priklauso nuo sugebėjimo paaiškinti muzikos vertybių grožį, jų supratimo būtinumą dvasios gyvenimui, pamokyti, kaip jas pasidaryti lauktina savosios patirties dalimi. Muzikologijos studijas Akademijoje renkasi (ir tegali pasirinkti) vidurinį muzikos mokslą įgijęs jaunimas. Žinoma, vienokį ar kitokį pasirinkimą skatina profesijos prestižas, būsimosios veiklos galimybės. Bet daugiausia – savarankiškas apsisprendimas, kad tai iš tiesų yra „mano profesija“. Dabar Akademijoje muzikologams yra platesnis studijų profilio pasirinkimas – įvesta taikomoji, vadybos specializacija. Stojantiems į muzikologiją numatytos, berods, 6 vietos, dar trys ar keturios skirtos etnomuzikologijai. Tiek jų ir turime.

Ir pats kadaise buvote studentas. Gal galėtumėt ką nors įdomaus, galbūt linksmo, papasakoti iš savo studijų laikotarpio?

Rugsėjo 1 d. (kartais ir vėliau) studentams primenu arabų išmintį, išreiškiamą pasakymu „tūkstantis knygų ir viena naktis“, nes ir pačiam yra tekę patirti, kaip jis atrodo tikrovėje...

Ačiū už pokalbį.