Pamąstymai apie „Pasiją“

M. Raškovskio nuotr.

Didžiąją savaitę Nacionalinė filharmonija pakvietė kartu pagerbti ir prisiminti Kristaus kančią – kovo 20 d. skambėjo Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Matą“. Tiksliau, jos fragmentai, kuriuos atliko Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras, solistai Jekaterina Tretjakova (sopranas), Laima Jonutytė (mecosopranas), Kęstutis Alčauskis (tenoras), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir Ignas Misiūra (bosas), dirigavo svečias iš Didžiosios Britanijos Neilas Thomsonas.

Su visa pagarba Nacionalinei filharmonijai ir atlikėjams turiu pripažinti, kad „Pasijos pagal Matą“ atlikimas daugiau nuliūdino, nei pradžiugino. Tai, kad skambės ne visa „Pasija“, o jos fragmentai, buvo pranešta tik nuo scenos. Nejaugi buvo pernelyg sudėtinga didžiosios metų šventės proga atlikti visą kūrinį, be kupiūrų? Juk Nacionalinė filharmonija yra pernelyg solidi koncertinė institucija, kad galėtų sau leisti tokį kompromisą. Be to, ir klausytojams, sekantiems „Pasijos“ mintį bei siužetą, buvo apmaudu ir nepatogu klajoti akimis po programėlėse atspausdintą visą „Pasijos“ tekstą, ieškant atliekamų numerių ir netenkant išsamaus šio monumentalaus paveikslo vaizdo.

Bacho „Pasija pagal Matą“ yra ne vien muzikinis šedevras, itin sudėtinga vokalinė-instrumentinė drama. Tai – tobula teksto galios ir muzikos įtaigos vienovė, dramaturginėse kulminacijose tarytum dviašmenis kalavijas skrodžianti kiaurai sielą ir sąžinę. „Pasija pagal Matą“, atgaivinta tuomet dvidešimtmečio romantiko (!) Felixo Mendelsohno, yra pats tobuliausias Didžiosios savaitės apmąstymams galimas kūrinys. Tikriausiai visai nestebina, kad Bacho muziką atgaivino maištingasis, konfliktiškasis romantikų amžius – Friedricho Blume’s žodžiais tariant, būtent Bacho kūryba romantikus išmokė atpažinti muzikos vientisumą, nekintamumą ir jos amžinąjį dėsnį. Nerimastingi, nuo savo pačių jautrumo bėgantys menininkai tarytum ieškojo išsigelbėjimo praeityje, kuri atrodė nusistovėjusi ir nepajudinamai tikra. Pavergianti ir kartu bauginanti Bacho didybė, atsiskleidžianti jo „Pasijoje“, – tai ir monumentalūs choralai, ir skausmingomis dejonėmis paženklinti intymūs išsisakymai, ligi šiol nesiliaujantys stebinti begaline muzikos išraiškos priemonių įvairove ir emocingumu. Kiekviena intonacija, turinti savo prasmę ir gyvą, nuolat pulsuojančią (jei deramai atliekama!) simboliką, stulbina tarytum pats Apreiškimas. Nevalia viso to neatskleisti, užslėpti, tiesiog pagroti ar padainuoti.

Bacho „Pasija“ – tai kūrinys apie barokinėje Vokietijoje kur kas geriau (tam tikrais atžvilgiais) suvoktą Kristaus kančią ir jos prasmę, kuri mums, tokiems reikšmingai skubantiems beprotiško pasaulio gyventojams, atrodo atitolusi ir, neduokdie, kartais netgi beveidė. Todėl yra gerokai paprasčiau ateiti į koncertų salę ir „Pasiją“ tiesiog suvartoti – ypač jeigu tam padeda ir muzikantai, paprasčiausiai dirbantys savo darbą...

Nors Lietuvoje pastaraisiais metais imamasi atlikti vis daugiau baroko muzikos, daugeliui puikių Lietuvos atlikėjų (ir vokalistų, ir instrumentalistų) ši užduotis yra vis dar sunkiai įveikiama. Galima būtų priekaištauti, kad „Pasijos“ atlikimui pristigo artikuliacijos raiškumo ir tikslumo, tačiau pirmiausia nepajutau skirtingų Bacho intonacijų prasmės atvėrimo; muzikinio teksto perteikimas pasirodė pernelyg amatininkiškas, nepasiekiant ir neišgyvenant dramaturginių kulminacijų. Pavyzdžiui, pastoralinė, šviesi alto arija (Nr. 60, „Sehet, Jesus hat die Hand...“) su obojų solo orkestre, deja, neperteikė Gerojo ganytojo meilės, o buvo atlikta sunkokai, tarytum „velkantis“, kaip ir viena iš emocinių „Pasijos“ kulminacijų, alto arija Nr. 39, – atgailos rauda, persmelkta dejonių intonacijų styginiuose, „atodūsių“ vokalinėje linijoje...

Iš solistų ansamblio galima išskirti J. Tretjakovą, pasižyminčią itin gražiu, skaidriu balsu ir ganėtinai jautriai atlikusią savo partiją, lankstaus ir skaidraus vokalo M. Zimkų bei išraiškingąjį K. Alčauskį. Šis solistas, itin sėkmingai atlikęs Evangelisto partiją „Pasijoje pagal Joną“, jau, galima sakyti, tampa lietuviškuoju Bacho pasijų Evangelisto balsu. Puikus „Jaunos muzikos“ choras didingais, atraminiais choralais tarytum kvietė apmąstyti „Pasijoje“ pasakojamus įvykius. Vis dėlto „Pasija pagal Matą“ N. Thomsono rankose nealsavo apreiškimu...