Menas, sukurtas širdimi

Salvinija Giedrimienė. „Atgyjanti sala“. 1985 m.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Bažnytinio paveldo muziejaus salėje, atidaryta Salvinijos Giedrimienės tekstilės paroda. Pirmą kartą šiuolaikinė tekstilė šioje salėje eksponuojama kartu su istorine sakraline daile. Nuo 2006 m. muziejuje veikianti inauguracinė Bažnytinio paveldo muziejaus paroda atnaujinama jau trečią kartą.

Lietuvos nacionalinis muziejus, pasirinkęs šiuolaikinės tekstilės eksponavimą istorinio paveldo salėje, kėlė iš karto kelis uždavinius: pristatyti garsios lietuvių tekstilininkės kūrybą, atnaujinti ekspoziciją ir priartinti muziejines vertybes prie dabarties visuomenės. Pasižiūrėti S. Giedrimienės kūrybos čia tikrai užsuks retai muziejuose besilankantys šiuolaikinės dailės gerbėjai. Skirtingų epochų kūrinių demonstravimas tampa įprastu reiškiniu moderniose dailės galerijose, kuriose konceptualias parodas rengia kuratoriai. Rizikingiau eksperimentuoti tradicines vertybes propaguojančioje muziejaus erdvėje, o ypač ten, kur rodomi sakralinės paskirties dirbiniai. Tačiau iš žiūrovų reakcijos galima spręsti, kad architektės Gražinos Pajarskaitės įrengta ekspozicija intriguoja nevienalaikę kūrybą išvydusius lankytojus, įžvelgiančius netikėtų prasminių analogijų tarp modernios ir istorinės sakralinės dailės.

Tarp sueižėjusių XVIII a. medinių skulptūrų ir auksu spindinčių liturginių reikmenų naujai nušvinta ir 9-ajame dešimtmetyje išausti S. Giedrimienės pasaulietinio turinio, ir vėlesni jos religiniai gobelenai. Paryškintas kūrinių prasminis klodas, ypač paskutiniųjų darbų jausmingumas ir tragizmas, suartina dailininkės išaustus vaizdus su XVIII a. paveiksluose pavaizduotų šventųjų išgyvenimais. Kulto aplinkoje visais laikais kartu gyveno įvairių epochų dailės kūriniai. Jų idėjiniam bendrumui netrukdė skirtinga kūrinių meninė vertė ir nevienoda stilistika, o juos jungė iš darbų sklindantis dvasingumas ir tikras religinis jausmas.

Trečioje asmeninėje S. Giedrimienės parodoje daug ką matome pirmą kartą. Iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčios pirmą kartą atgabentas keturiolikos gobelenų ciklas „Kryžiaus kelias“ (1996–1999). Dėl riboto salės ploto neeksponuojamas tą pačią koplyčią puošiantis „Prisikėlimas“ (2000–2002). Neišvysime ir žinomiausių 9-ojo dešimtmečio autorės gobelenų („Juostuotas audinys“, „Languotas audinys“ ir „Kintantys motyvai“), reprezentuojančių šalies kultūrą Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje. Tačiau pirmą kartą viešumoje galima pamatyti paskutinius, niekur nerodytus dailininkės darbus bibline tematika „Liepsnojantis krūmas“ (2004), „Purpurinė tunika“ (2005) ir daugiau nei trejus metus austą monumentalią kompoziciją „Šventoji Šeima“ (2005–2008). Tad ekspozicija daugiasluoksnė, skatinanti apmąstyti muziejininkystės perspektyvas, šiuolaikinės lietuvių religinės dailės problematiką ir įvertinti nedažnai rodomą S. Giedrimienės kūrybą.

Salvinija Giedrimienė. „V Stotis“. 1997 m.

Nuosekliai religinę tematiką plėtojanti tekstilininkė gerai pažįstama dailės gerbėjams. Ryškiai įsiliejusi į meninį gyvenimą 8-ojo dešimtmečio pradžioje, dailininkė daug prisidėjo prie lietuvių tekstilės modernizavimo ir, regis, pasiekė viską, ką menininkui galėjo suteikti sovietinė kultūros politika. S. Giedrimienė dalyvavo per pusšimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, kasmet pristatė po vieną ar kelis didelio formato, monumentalius gobelenus, demonstravo savo kūrybą kone visose socialistinių šalių menininkams prieinamose prestižinėse parodose: 1982 m. – Pabaltijo taikomosios dailės trienalėje Taline (medalis už gobeleną „Kintantys motyvai“, 1982) ir tų pačių metų socialistinių šalių taikomosios dailės kvadrienalėje Erfurte (Didysis prizas už gobeleną „Pralekiantis ekspresas“, 1980). Ji rodė „Neramias šviesas“ 1986 m. tarptautinėje tekstilės trienalėje Lodzėje. Tik po kelerių metų Lenkijos spaudoje atsitiktinai aptiko žinutę, kad šis gobelenas trienalėje pelnė specialųjį žiuri prizą. 1986 m. S. Giedrimienės kūriniai buvo įvertinti Lietuvos valstybine premija.

Tuomet menininkės kūrybai darė poveikį bendra dailės gyvenimo atmosfera, atsinaujinimo tendencijos tekstilėje ir visuomeninių interjerų puošybos poreikiai, diktavę kūrinių formatus, vėlyvojo modernizmo principais grįstą apibendrintą kompoziciją. Po 7-ojo dešimtmečio Vakarų audimo meno transformacijų, kurioms postūmį suteikė nuo 1962 m. Lozanoje rengtos tarptautinės tekstilės bienalės, formos eksperimentai plūstelėjo į Lietuvą, surasdami palankią dirvą iš sąstingio besivaduojančiame audimo mene. Aštuntojo–devintojo dešimtmečio lietuvių tekstilę S. Giedrimienė praturtino naujomis meninėmis priemonėmis, kurios šiandien atrodo kaip tikra klasika. Tai į marionetes panašios, laisvai kabančios erdvinės struktūros, faktūriškų ir lygių paviršių, skirtingų audimo būdų priešstata, yrančio ir dūlėjančio audinio imitacija. Šie formalūs elementai nebuvo savitiksliai, jie visuomet ryškino kūrinio prasmę. Greta statiškų ir į liaudies meno paveldą akivaizdžiai orientuotų vyresniosios kartos tekstilininkų darbų, S. Giedrimienės plastika išsiskyrė drąsa, veržlumu ir ypatingu polėkiu.

Todėl daug kam S. Giedrimienės posūkis į religinę tematiką galėjo pasirodyti netikėtas. Pagarsėjusi bekompromisė novatorė ir taisyklių laužytoja, po 1990 m. paskyrė savo kūrybą krikščioniškąja ikonografija ir Bažnyčios doktrinomis saistomai sakralinei dailei. Pasirinkimą lėmė ne viena priežastis – nuolatinės dieviškos šviesos ir dvasingumo paieškos, asmeniniai išgyvenimai, gal net atoslūgis dešimtojo dešimtmečio pradžios tekstilėje, kai kasmetiniai kūrybos pristatymai baigėsi ir atsiradusią tuštumą buvo galima užpildyti tuo, prie ko linko širdis. Nesuklysime tvirtindami, kad brandinti lietuvių tekstilėje tradicijų neturinčią sakralinę tematiką – taip pat novatoriškas pasirinkimas.

Salvinija Giedrimienė. „Neramios šviesos“. 1984 m.

Dailininkė vėl atsigręžė į ištakas gobeleno, kurio tradicija nuo pat viduramžių iki naujausiųjų laikų padėjo įkūnyti sakralines tiesas ir svarbius istorinius įvykius. Pirmuosius religinės tematikos gobelenus („Vilties šviesa“, 1992; „Kelias“, „Lietus nuplauna dulkes“, abu 1993) jungė sąlygiška erdvė, nuosaikios spalvos, poetiški įvaizdžiai ir metaforos. Ilgainiui kompozicijose atsirado konkretūs Šventraščio motyvai ir siužetai – Gailestingoji Dievo Motina, Kryžiaus kelio istorija, Prisikėlimas, Šventoji Šeima. O kartu su jais – ir tikroviškesnės raiškos priemonės, derinamos su dailininkei įprastomis sąlygiškomis.

Religinė dailė – specifinė kūrybos sritis, ji atsiriboja nuo atsitiktinių spalvų ir motyvų, naudojamų tik kompozicijos harmonijai ir įtaigai. Kūrinyje turi būti iškart atpažįstamas siužetas arba tam tikrą prasmę reiškianti simbolika. Todėl S. Giedrimienei, siekiančiai nepasiduoti iliustratyviai temos traktuotei ir likti ištikimai asociatyviai interpretacijai, tenka riboti siužetiškumą ir susitelkti į iškalbingas simbolines nuorodas. Ji ir toliau tęsia „Kryžiaus kelio“ cikle išbandytą kalbėjimą užuominomis, giliai asmeniškai, pateikdama Biblijos istorijas kaip kiekvieno mirtingojo išgyvenimus. Menotyrininkė Irena Vaišvilaitė šį reiškinį pavadino „pokalbio“ fenomenu, kai savo kūriniu autorius išsako asmeninį šventenybės patyrimą. „Kryžiaus kelyje“ stiprėjo išraiškos tragizmas, tapęs gyvu nervu paskutiniuose gobelenuose „Liepsnojantis krūmas“, „Purpurinė tunika“ ir „Šventoji Šeima“. Toks menas labai paveikus, nes jis kuriamas širdimi.

S. Giedrimienė mūsų dailės istorijoje atsiskleidė ne tik kaip ryški modernistė, bet ir kaip reikšmingiausių šiuolaikinės religinės tekstilės kūrinių autorė. Jos kūryba rodo, kad naujausioje lietuvių tekstilėje kartu su postmodernizmo estetiką sugėrusiais ieškojimais egzistuoja ir nuosaikesnė naujojo tradicionalizmo pakraipa, grįsta klasikinio modernizmo tendencijomis ir tradiciniu kūrinio suvokimu.