Nauji Batuoto Katino nuotykiai

Gruodžio 26, 27 ir 28 d. Vilniaus „Utenos“ pramogų arenoje įvyks miuziklo „Batuotas katinas“ premjera.

Jau keletą mėnesių vienas sostinės pramogų klubų dreba nuo griausmingų šokių ir gausaus atlikėjų būrio vokalinių pratybų. Artėjant premjerai, miuziklo „Batuotas katinas“ aktoriai, dainininkai, šokėjai dėlioja paskutinius naujo kūrinio štrichus. Net ir nežinant, kas vadovauja šiam „paradui“, iš atlikėjų plastikos, charakteringų dialogų gali numanyti Kęstučio Jakšto braižą. Aktorius, režisūros talentu išgarsėjęs po kultinio lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ pastatymo, šįkart įžengė į dar menkai pažįstamą „teritoriją“ – „Batuoto katino“ kūrybinė grupė vadina naująjį darbą reginiu visai šeimai, nuo mažo iki seno. Tiesa, miuziklas labiausiai skirtas vaikų ir paauglių auditorijai.

„Vaikiški“ muzikos, dramos veikalai turi nemažai specifinių bruožų, nerašytų žanro taisyklių. Idealiu atveju čia turi derėti paprasta, lakoniška ir spalvinga forma bei lengvai suvokiamas, tačiau galingu filosofiniu užtaisu „pakrautas“ turinys. „Žiūrėkim į vaiką kaip į žmogų, o ne į kažin kokį ufonautą“, – dirbdamas su aktoriais repeticijose kartoja Jakštas. Režisūrą jis regi kaip universalią kūrybą, kurios idėjas gali perskaityti visi, todėl ieškodamas sprendimų siekia ne vien „vaikiškos“ ar tiesmukos traktuotės, bet ironiškų metaforų, daugiaprasmių palyginimų. Be to, Jakštas apie vaikus kalba nepaprastai pagarbiai ir laiko juos ne tik reikliais ir nuoširdžiais žiūrovais, bet ir puikiais interpretuotojais.

„Batuotas katinas“ – gerai visiems žinoma pasaka. Gausias jos interpretacijas – animacinius filmus, muzikos, vaidybinius kūrinius jau galime vadinti ištisa kultūra. Ar verta vėl mėginti čia savo jėgas, ar įmanoma Batuoto katino istorijoje pasakyti dar ką nors negirdėto? Juk naujasis miuziklas – tai dviejų veiksmų veikalas, beveik poros valandų trukmės spektaklis, kuriame dalyvaus daugiau nei šimtas atlikėjų. Tačiau kūrybinė grupė jau senokai iškėlė ir sau, ir žiūrovams skirtą linksmą, pusiau rimtą devizą ir tikslą – patirk Batuoto katino nuotykius iš naujo! Taigi režisierius Kęstutis Jakštas, kompozitorė Indrė Stakvilė, libreto autorė Kristina Stančienė, scenografė ir kostiumų dailininkė Marija Rubavičiūtė, choreografė Vesta Grabštaitė pabandė žvilgtelėti į pasaką savaip. Kūrėjai tiki, kad puikios istorijos poteksčių, prasminių sąskambių lobynas tikrai dar nėra išsemtas.

Miuziklo muzikinė kalba – marga ir nevienalytė. Iškilmingos „operinės“ arijos čia supintos su roko muzikos stilistika, šiuo metu itin populiariais „balkaniškais“ motyvais, operetės žanro improvizacijomis. Jauna kompozitorė, turinti ir garso režisierės išsilavinimą, ypač besidominti šiuolaikinėmis melodijomis, vaizdo ir garso sąsajomis bei kino filmų įgarsinimu, originaliai adaptavo net ir gražios, visų mėgstamos lietuvių liaudies dainos „Griežlelė“ melodinius sąskambius. Didžiulė, per kelerius metus sukurta muzikinė „Batuoto katino“ medžiaga menininkei buvo savotiškas iššūkis, nes specifinė muzikos raiška šiuo atveju privalo būti ne tik vientisa, „monolitiška“, bet ir darniai žengti kartu su dramine kūrinio plėtote, siužeto eiga. Pasak kompozitorės, darbą gerokai palengvino tai, kad ji ir libreto autorė Kristina Stančienė yra geros draugės ir supranta viena kitą iš pusės žodžio. Eiliuotame librete, kurio fragmentus iki šiol buvo galima išgirsti tik miuziklo repeticijose, ryškėja specifinis, klasikines pasakas primenantis, bet kartu ir savitas veikėjų charakteris bei istorijos. „Lietuviški Batuoto katino ypatumai“, – taip juokais apibūdina Katino paveikslą merginos, kuriančios jį kaip mūsų dienų aktualių personažų ir elgesio stereotipų parodiją. Skonio ir kūrybinių minčių paralelės atrodo linksmos ir juokingos – pavyzdžiui, abi menininkės sutarė, kad Katinas, kuris pasakose sumedžiojo ir įteikė Karaliui gardų „kyšį“ – ryšelį sultingų kurapkų – miuzikle bus tikras humanistas. Tad tekste jis tiesiog sučiumpa būrį kvailų paukštelių ir dovanoja juos Karaliui kaip gyvą rūmų puošmeną, o pasitelkus muziką ir choreografiją ši istorija tampa linksma ir spalvinga scena, kur pasakiškos šalies valdovas tiesiog „pražysta“, netikėtai gavęs dovanų ne kepsnį, o visą būrį plunksnuočių.

Taigi miuziklas „Batuotas katinas“ – premjera, žadanti ir naujus debiutus, ir gerai žinomų kūrėjų pasirodymą kitokiame „amplua“. Toks apibūdinimas tinka ne tik kūrybinei grupei, bet ir aktoriams bei dainininkams. Be mūsų scenos, televizijos žvaigždžių – Deivio, Giedriaus Arbačiausko, Vlado Kovaliovo, miuzikle vaidina ir mažiau žinomi puikūs jauni artistai Akvilė Garbenčiūtė, Tomas Žaibus, talentingas Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Egidijus Dauskurdis, LMTA aktorinio meistriškumo specialybės studentų būrys, vadovaujamas prof. Vlado Bagdono. Įdomi yra ir miuziklo „gyvo“ atlikimo idėja – čia bendradarbiauja Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos simfoninis orkestras (dirigentas Modestas Pitrėnas) bei LRT grupė, papuošianti miuziklą virtuoziškomis improvizacijomis.

Prisimenant „Velnio nuotakos“ pastatyme išryškėjusį Kęstučio Jakšto režisūrinį stilių – plačius užmojus, cirko triukams artimus šou elementus, intriguoja ir naujojo miuziklo forma. Įdomu, kaip režisieriui, ir šįkart žadančiam įvairių pokštų bei netikėtų sprendimų, seksis balansuoti ties slidžia riba tarp meniškumo, patrauklaus sceninio vaizdo ir pataikavimo minios skoniui, banalių pokštų. Pasak gana valdingo, tvirtą nuomonę turinčio Jakšto, jis, kaip ir kiekvienas menininkas, nuolat stengiasi išlaikyti tam tikrą „atstumą“ nuo savo kūrybos, įsiklausyti į kitų projekto dalyvių nuomonę. Režisierius baiminasi ne solidžios veikalo apimties, o kad ne viskas bus laiku atlikta, tobulai išmokta, gerai suvaidinta. Taip pat nuolat galvoja ir apie tai, kad visi drauge neprasilenktų su geru skoniu, apie tinkamiausią bravūros ir rimtų dalykų santykį.

Miuziklo forma šiuo atveju nebuvo savitikslis eksperimentas, ją lėmė daugelis aplinkybių. „Batuoto katino“ režisieriaus asistentė Viktorija Streiča jau žinoma kaip puiki miuziklo, operetės žanro atlikėja, jos nuopelnai buvo įvertinti garbingais apdovanojimais. Jakštas, dar stažuotės JAV metu išvydęs „tikrą“, puošnų, spalvingą ir įtaigų amerikietišką miuziklą, sakė patyręs neišdildomų emocijų ir visiems laikams pamilęs šį žanrą. Nei miuziklo kompozitorė, nei režisierius nėra prisirišę prie specifinių kūrybos taisyklių ir miuziklą įsivaizduoja gana plačiai. Svarbu, kad tai būtų įspūdinga, vykusi įvairių menų sintezė, ne tik pradžiuginsianti žiūrovus, bet nuteiksianti ir gilesniems apmąstymams.

Armina Jonušaitė