Ne apie viską pagalvota

Walter Oltmann. „Motina ir vaikas“. 2007 m.

Padėkokime Maximai, kad populiarina Lietuvos dailę. Visai nesenai panašiai „sužibėjo“ britų opozicijos lyderis Davidas Cameronas, pareiškęs: „Negi remsime vienakojes lietuvių šokėjas lesbietes?“. Jo žavus pareiškimas garsų teatro kritiką Andrew Haydoną nuviliojo pasižiūrėti Londone šokusios Loros Juodkaitės ir privertė maloniai nustebti. Šiandien „užslaptinta reklama“ užsiima parduo tuvių tinklas Maxima, pagrasinęs paduoti menininkę Eglę Gandą Bogdanienę į teismą. Maxima pareikalavo nedelsiant pakeisti parodos „Textile“ užrašą, kad šriftas ir spalvos nebūtų panašios į Maxima pavadinimą. Priešingu atveju, bus imtasi tolimesnių teisinių priemonių. Ko gi nepadarysi vardan tos Lietuvos... net savo kruopščiai kurto naujo neagresyvios, kultūrą remiančios įmonės įvaizdžio nepagailėjo. Juk nors kiek kultūros lauke besiorientuojanti įstaiga suprastų, kad jų prekės ženklo bruožų pasirinkimas siekiant apibūdinti dabartines meno charakteristikas (parduodamas, vartojamas, prekė, galinga) yra pripažinimas, rodantis, kad tai labiausiai atpažįstamas ir įtakingiausias prekės ženklas, bei gėdytųsi prisipažinti, kad nėra girdėjusi apie apropriacijos meną (perdirbantis, nusavinantis žinomus, esamus atvaizdus, kaip, pvz., Mona Liza su Marcelio Duchampo pripieštais ūsais).

Čia, žinoma, ironizuoju, norėdama išreikšti savo neigiamą nuomonę į Maximos pasipiktinimą. Prašau manęs nepaduoti į teismą. Tik noriu priminti, kad savo įvaizdžiu vertėtų rūpintis įsigilinant ir iš tiesų, prieš imantis veiksmų, apie viską pagalvoti. Jei nepavyksta, pasitarti su meno, o ne teisės specialistais. Kita vertus, Maxima yra galinga savo lauke, o Bogdanienė bene ryškiausia savame. Todėl negalima sakyti, kad kova nelygi. Ji tiesiog be pagrindo. Maxima turėtų didžiuotis pasirodžiusi tiek ryški ir aktuali, kad pasirenkama įkūnyti parodos idėją, bei padėkoti garsiai menininkei už populiarinimą. O idėja jos yra tikrai tiksli ir puiki. Komunikacijos skyriui rekomenduoju pasiskaityti apie „Hansabanko“ premiją ir kitą dalyvavimą meno lauke, pavyzdžiui, Estijoje (visuotinis žmonių didžiavimasis kultūros rėmimu, o ne renginiai su dideliu logotipu nuveikia daug daugiau nei buki ir reguliarūs laimėjimai teisme) prieš imantis tolimesnių veiksmų. O jei Maximos puolėjai įsigilintų į E.G. Bogdanienės kūrybą ir veiklą, veikiau neštų rekomendaciją Nacionalinei premijai gauti, o ne šaukimą į teismą.

Ši Eglės Gandos Bogdanienės organizuota paroda „Textilė – parduodama“ ir personalinė paroda „Savianalizės fone“ yra lydintys Kauno meno bienalę projektai. „Savianalizės fone“ ypač ryški instaliacija, kalbanti apie tekstilės maniją ar net savotišką pamišimą dėl tekstilės. Menininkė kuria ir dėsto šioje srityje. Arkos galerijos kambarėlis kimšte prikimštas utilitarinių tekstilės pavyzdžių žmogiškoje aplinkoje: ant kabyklos drabužiai, lovoje – rankų darbo patalynė, staltiesėlės, užtiesalai, siuvinėti atvirukai, blogų ir gerų įvairių kilimėlių ir dar velnias žino ko pavyzdžiai. Ironiškai pateiktas „apsėstosios“ tekstile interjeras. Jame visa kita, kas svarbu ir vienaip ar kitaip reikalinga, – nuvelta iš veltinio. Lovoje miega natūralaus dydžio išveltas vyras, ant spintelės – veltas vaisius, ant sienos net Kristus nuveltas pakabintas. Įėjus truputį nejauku, kol apsipranti. Kaip visada nuskausminamai veikia įjungtas televizorius, kuriame pati menininkė labai rimtai, užsidegusi dėsto savo paskaitą apie tekstilės istoriją. Braute braunasi mintis, kad viskas yra tekstilė ir visi yra tekstilininkai (įskaitant Maximos darbuotojus), tik ne visi tai žino. Taip – tai radikaliai subjektyvus kūrinys. Ironizuojama tekstilininko būtis. Nors... turint galvoje visuotinį vėlimo ir siuvinėjimo karoliukais bumą, gal ne toks jau ir subjektyvus, net sakyčiau – refleksyvus.

Išnarpliojusi paskutinių įvykių veltinį, pagaliau galiu grįžti į Kauną, kaip ir žadėjau praėjusiame numeryje. Kaune vis dar yra tiek gerų parodų, kad ten galima turiningai praleisti visą dieną. Be tų, kurias apibūdinčiau kaip „verta pažiūrėti“, išskirčiau Ingos Likšaitės personalinę parodą „Apie kiną“ – ją „būtina pamatyti“. Geriausia prieš tai pažiūrėjus režisieriaus Wong Kar-Wai’aus stingdantį savo subtilumu filmą „Meilės laukimas“ („In the mood for love“), nes instaliatyvi paroda būtent apie šį kino perliuką. Menininkė ištraukia filmo atmosferos esenciją per taktilinius elementus: salę skiria raudona užuolaida nuo lubų iki pat žemės, lygiai tokia pati, kokia kabėjo ištuštėjusio viešbučio koridoriuje, kur įsimylėjėliai kartu rašydavo ir bijodami sugriauti jausmo šventumą neliesdavo vienas kito. Užuolaidos fragmentas pasikartoja ir Likšaitės siuvimo mašinos paliekama linija išpaišytame audinyje. Ši technika jau tapo menininkės atpažinimo ženklu. Mechaniški mašinos dygsniai išformuoja svaigų užuolaidos suplazdenimą, viltingai žadantį slepiamos meilės atidengimą. Tačiau ir filmo, ir parodos grožis slypi neįvykusio gilaus jausmo jaudulyje. Filmo herojų prasilenkimai įelektrinti ir reikšmingesni jų gyvenimuose, nei jų sutuoktinių nevaržomas dulkinimasis. Laukimas, atsisveikinimo repetavimas, nepasakymas ir neišdrįsimas paliesti (ji pasuko galvą, kad jis galėtų priartėti, bet neišdrįso) – tai tik kiti cementuojančios aistros žodžiai, atgyjantys ir Ingos darbuose. Iš dygsnių nupiešti į vienas kitą nežiūrintys, bet visu kūnu vienas kitą stebintys personažai. Tie patys dygsniai perkeliami ir į televizoriaus ekraną, kur siuvama ant kino kadrų, taip matuojant erdvėje besiplečiantį ir čia pat stingstantį laiką. Dėmesio (pastaba skirta Maximai)! Wong Kar-Wai’us Likšaitės į teismą dar nepadavė ir greičiausiai nepaduos. Be abejonės, tekstilininkė būtent šį režisierių ir filmą pasirinko savo kūrinio atspirties tašku ne vien tik dėl žinomumo ir išskirtinumo (kaip ir Bogdanienė), bet ir todėl, kad šis „prekės ženklas“ kažką konkretaus išreiškia: šiuo atveju labai ryškus taktiliškumas (pagrindinė tekstilės savybė). Suveikė ne tik turinys (sulaikytas prisilietimas), bet ir vaizdų raiška per daiktus, jų paviršius. Filme ypač jutimiškos yra įsimylėjėlės suknelės – kuklaus apgulančio kirpimo šilkiniai apdarai išraizgyti kaskart vis kitais augaliniais motyvais, ir net nesuvoki, kad filme nėra nė vieno gamtos vaizdelio. Į kadrus gamta įsliuogia ir užpildo juos savimi per daiktų tekstūras ir faktūras.

Inga Likšaitė. Instaliacija „Apie kiną“. Fragmentas „Pokalbis restorane“. 2007 m.

Antrą kartą tą dieną Kaune stingulį ir svaigimą pajutau atėjusi į „Jauno požiūrio“ parodą „Pareiškimas“. Parodos jau nebebuvo. Bet ne čia šio efekto priežastis. Buvo palikti laikraštinės spaudos formato „Pareiškimo“ katalogai visiems pavėlavusiems. Labai logiškas ėjimas – pigios spaudos forma išreikšti jaunųjų menininkų statuso laikinumą. Nuostabiai sklandi mintis. O paširdžius ištuštino to laikraščio-katalogo vaizdas – tiek tuščių erdvių! Nuogo popieriaus dykynė – man beveik nesuvokiama prabanga, privilegija, drąsa, poilsis, net nerandu žodžių išreikšti tai atsiveriančiai tuščio laikraščio popieriaus didybei. Radau. Tai pagauta minties tyla. Na, laikraštis nėra visai tuščias, jis tiesiog proporcingai atvirkščias įprasto laikraščio užpildymui (tuščias plotas versus tekstas). Dar labai smagu žiūrėti, kaip nesimato spalvų dalyvaujančių šalių vėliavose. Jos tampa tiesiog subtiliomis abstrakcijomis. Tai pats įspūdingiausias iš kada nors mano gyvenime matytų katalogų. Toks gražus, kad pats nurungia savo turinį. Tai beveik manifestas prieš grafomaniją. Žinoma, mano interpretacija itin subjektyvi, tiesiogiai išplaukianti iš profesijos. Nors... turint galvoje prastų tekstų prigrūstus knygynus ir net rėkiančius nuo prastų žurnalų svorio spaudos kioskus, turbūt mane gali kas nors ir suprasti – patirti tą pačią poilsio ir didybės akimirką prieš nuogą ir jau atspausdintą lapą.

Liko neaptartas dar vienas svarbus bienalės taškas – Kauno paveikslų galerija, kurioje puikuojasi atvežtinės, svečių kuruotos parodos. Šiais metais jūsų dėmesiui – Pietų Afrikos, Brazilijos ir Jungtinės Karalystės tekstilės pavyzdžiai. Šalis išvardijau pagal tai, kurios darbai pasirodė įtaigiausi. Galiu dar kiekvienai kolekcijai priskirti ir po raktinių žodžių rinkinį. Pietų Afrika – arti kūno, gyvybė ir mirtis viename, gyvos aktualijos. Brazilija – privačios erdvės, išversti daiktai, išverstas vidus, intymumas. Jungtinė Karalystė – shopping logika: audinių „prekės ženklai“, parduodamos prekės, pakuotės, istorijos sudaiktinimas, šnipų kultas. Nepykit, kad perėjau prie įspūdžių trombavimo, bet organizatoriai, siekdami kuo įvairiapusiškiau atskleisti šių šalių tekstilės vaizdą, į parodų rūmus sukišo tiek kūrinių – atskirų planetų, kad sutvėrė ištisą unikalaus turinio galaktiką, kurią ištyrinėti ir aprašyti man prireiktų šviesmečių.

Tačiau yra keli darbai, kurių neaptarusi jausčiau sąžinės graužatį. Vienas jų – Walterio Oltmanno didžiulė iš vielos nunerta „staltiesėlė“ „Motina ir vaikas“. „Staltiesėlės“ krašteliai lyg ir korektiški – kaip kiekvienos „normalios“ močiutės: dailūs, tvarkingi, ritmiški, primena gėlių žiedlapius. Tačiau nėrinio centre – tai, ko močiutės anei diedukai paprastai neneria – skeletas. Tiksliau, pakartotas rentgeno nuotraukos pilnafigūris nėščios moters atvaizdas. Viena vertus, gyvybės ir mirties simbolių suplakimas į vieną yra įkyrėjęs, tačiau čia jis toks grynas ir naivus, kad negali priešintis. Santykis su mirtimi primena meksikietiškas giltinės pavidalo „Šventosios mirties“ (Santa Muerte) figūrėles, kurias reikia suvokti jausmais, tikėjimu, nuojautomis ir tik jau ne protu. Be to, darbas įdomus ir tuo, kiek ir kokių skirtingų vaizdo medijavimo technologijų sluoksnių jame susipina: rentgenas (medicina), tradicinis nėrimas (namai), nėrimas iš vielos (tvora, tinklas žuvims, sietas vaisiams), audeklo kabinimas ant sienos (aliuzija į reprezentacinę/naratyvinę tekstilę rūmuose/bažnyčiose).

Kitas kūrinys minėtinas jau vien todėl, kad priverčia mane bent iš dalies atsiimti aname tekste bienalei skirtą priekaištą dėl akcionizmo stokos. Fiona Kirkwood iš Pietų Afrikos niekada jo nestokojo. Gal dėl to ir laimėjo praėjusios bienalės pagrindinį prizą. Šiai įspūdingai asmenybei rūpi ne tik suteikti žiūrovui stiprių patirčių ir gerų minčių, bet ir nuveikti kažką naudinga. Ant „Skalbinių virvės“ sukabinti drabužėliai, kuriuos žmonės dėvėjo tą dieną, kai apsikrėtė AIDS. Drabužėlių funkcinė įvairovė tikrai paakina suvokti, kad ši nelaimė atsitinka labai įprastomis aplinkybėmis, dažnai itin buitiškai. Odiniai drabužiai su spygliais nekabėjo. Ši skalbinių virvė yra tik dalis dokumentacijos iš menininkės plačiai vykdomų akcijų miestų turguose ir kitose Pietų Afrikos viešose erdvėse. Na taip, man irgi pirmas įspūdis, kad tai labiau Afrikai aktuali tema. Bet jeigu iškabinus tokia pačia logika lietuvių infekuotųjų drabužius, manote, vaizdas būtų kitoks? Na gal „prekės ženklai“ šiek tiek skirtųsi. Ir jei sumanysite įgyvendinti tokį projektą, atsargiai – į kolekciją jokiu būdu neįtraukite Maximos linijos drabužėlių.