Dailė

Aguonų pienas: fazės

Paroda „Aguonų pienas“ VDA juvelyrikos galerijoje „ArtgenTum“

Kristina Pipiraitė

iliustracija
Eglė Čėjauskaitė. „12“.
2007 m.

Advento laikotarpis ir artėjančių švenčių laukimas, kol dar neskelbiama apie gimusį Kristų, šaukiant džiugų aleliuja, skatina kur kas intensyviau mąstyti apie žmogišką būtį. Perfrazuojant Arūną Sverdiolą, žmogus visada turi reikalą su dviem anapusybės (transcendentalumo) išraiškomis: išorine ir vidine, kurios tarpusavyje kažkokiu būdu susisiekia. Sakralumas visais atvejais eina koja kojon su transcendentalumu, o jam pasireikšti būtina sąlyga – sąlytis su žmogumi ir jo būtimi.

„Argentum“ galerijoje atidaryta paroda „Aguonų pienas“ įsisupusi į adventinio laikotarpio mąslumą kontempliuojant prabėgančias dienas tarsi simfonijos dalis, kiekvienam savaip laukiant kulminacijos, atmeta trivialų koncepcijos suvokimą. Galbūt besniegė gruodžio pilkuma ir šv. Kalėdų laukimas į pirmąjį planą iškelia norą to, kas gražu, natūralu, šviesu ir bent iliuziškai – tobula.

Paroda neapsiriboja jaunosios kartos juvelyrų darbais (nors jų, kaip ir dera, – didžioji dalis). Greta auskarų, pakabukų, sagių ir kitų papuošalų eksponuojami Martyno Gintalo, sukūrusio parodos plakatą, fotografiniai ieškojimai tarp juvelyrinės formos ir konstrukcijos, architektų Aistės Jankauskaitės ir Mariaus Morkūno projektas „Galvas aukštyn“, tekstilininkės Eglės Bylaitės trys iš metalinės vielos ir sidabro austos stacijos („Iš serijos stacijos“), labai raiškiai perteikiančios tradicinio, ritualizuoto aguonpienio gamybos proceso sudėtingumą. Mintyse kyla autorės rankų, karpančių ir audžiančių metalines vielas, vaizdinys; puiki medžiaga fotografijų ciklui ar vaizdo instaliacijai.

Maža čia dirbinių, kurie neįnoringi, egzistencinių klausimų negromuliuojantys, tik pasipuošimui skirti ir dėl to puikiai tinkantys nesukant sau galvos kišti į Kalėdų senio dovanų maišą. Tik keletas jų tarsi atsitiktinai pabirusios kitų augalų sėklos – autsaideriai savo forma ir plastika, todėl vieniši ir nebylūs parodos ekspozicijoje. Daugelis – ambicingi, peržengiantys juvelyrikos, kaip amato, ribas. Sidabrinės, paauksuotos, grūdinto plieno, organinio stiklo, stručio kiaušinio, puoštos akmenimis, koralais aguonos sujungė visas pereinamąsias fazes: augimą, žydėjimą ir derlių. Susitapatindamas su žmogaus gyvenimo epizodais, amžino laikinumo ar metų ciklu, kiekvienas dirbinys savaip perteikė autorių užmačias. Per šias aguonos egzistencijos akimirkas galima autorių darbus suskirstyti į tris pagrindines grupes, koegzistuojančias su žmogaus būtimi. Augimas sietinas su laiko kontempliavimu (trapumas, laikinumas, tęstinumas); žydėjimas – su anapusybės medijomis (tikėjimas, viltis); derlius – su šiapusybe arba tvirtomis žmogaus savybėmis (valia, užsispyrimas, ištvermė). Šios grupės sunkiai pavadinamos temomis. Jos neturi griežtų ribų ir daugelio autorių darbuose susipina. Todėl toks skirstymas ganėtinai sąlygiškas.

Augimas – fazė, kupina neaiškumo. Kol dar nėra rezultato, yra nežinia kas – smagu, kad kažkas yra, įdomu, kas iš to išeis. Augimo metu svarbiausias yra laikas. Ditė Dilginienė, konceptualizuodama naudojamas medžiagas (organinis stiklas, sidabras), paverčia jas viena svarbiausių ir svariausių iškalbos priemonių, perteikiančių žmogiško ryšio trapumą, laikinumą ir džiaugsmą, kupiną vilties. Autorės optimistiškam ir kartu ilgesio pilnam laikinumui, kurį kaskart primena šaltuko graviūros ant langų stiklo, kontrastuoja apie amžinybę bylojanti, monumentali tarsi bažnytinis rakandas Dalios Varnaitės sagė („pagal L. Gutausko eilėraštį“). Cikliškumas kur kas ramiau perteiktas Birutės Stulgaitės santūriuose sidabriniuose kaklo papuošalo ir auskarų skrituliuose.

Žydėjimas – viena iš plikiausių, atviriausių egzistencijos fazių ir dėl to viena iš pažeidžiamiausių. Ji apima nesumeluoto džiaugsmo ir kančios ekstazes. Ironijos kupina, pasižyminti socialine kritika ir šmaikštumu, autorės vidines nuostatas perteikianti Jurgitos Erminaitės sagė „Nuolaidų kortelė“ (gintaras, sidabras, mamuto kaulas) subtiliai apčiuopia sąsajas tarp tradicijų ir postmodernaus požiūrio. Savo forma groteskišką miniatiūrinį bažnytinės klausyklos langelį primenanti sagė gali veikti pagal kapitalistinio pasaulio dėsnius, perkainodama žmogiškas vertybes. Iš pirmo žvilgsnio nerimastingumo ir skausmo atrodo kupinas autorės papuošalas kaklui ir auskarai „Nuojauta“. Tačiau pažvelgę atidžiau, nesunkiai įžvelgiame apgaulę: šįkart aguonų žieduose „nukryžiuotos“ vinys.

Jokių apčiuopiamų paralelių ar teksto tarp eilučių neturintis, trumpalaikis, raibuliuojantis ir kartu „neužkabinantis“ stilizuotas Sandros Malaškevičiūtės sagių žydėjimas asocijuojasi su „Adidas“ prekiniu ženklu. Stabtelėjus ties autorės dirbiniais, galima pajusti jų spalviniam mirgėjimui rezonuojančias vidines abejones: „O gal juos tiesiai į maišą?... O gal?..“

Derlius suponuoja pabaigos nusiraminimą ir artėjančios pradžios nekantrumą. Nuo jo trenkia kūdikiškais vystyklais ir chrizantemomis. Tai egzistencinės fazės, reikalaujančios stiprybės, santūrumo; rimties ir – paradoksalu – bėgimo. Įtikinamai formuodama iš metalo audinį, Vaida Druskytė rodo valios pastangas gimti, gyventi, kovoti.

Nužydėjimas ir nokimas perteiktas Karinos Kazlauskaitės (grūdo formavimasis), Eglės Tamašiūnaitės (nokimas) Dianos Kalvaitytės (byrėjimas) juvelyrikos dirbiniuose. Egzistencinio ciklo pabaigą konstatuoja monumentalus Aurelijos Šimkutės „Objektas“ ir Kristinos Dulevičiūtės „Sunokę“. Pastaroji autorė perima dizaino srityje naudojamą vijimo technologiją ir pritaiko ją savo kūryboje.

Gerai pažįstama Eglės Čejauskaitės švelni, nuoširdi ironija kviečia pasipuošti taip, kad matytųsi (kaklo papuošalas „Šventinis“), ir švęsti taip, kad jaustųsi. Pasipuošus šinšilos kailio apykakle su masyvia sage, autorė kviečia neužmiršti stebuklų: dvylika smeigtukų – tai šiaudų, traukiamų po Kūčių vakarienės, analogai, savo forma, priskiriama funkcija kaip Palmyros horoskopas nusakantys ateitį.

Visa tai stebi vieniša, kritiška, tamsaus mėlio fone pasislėpusi ir cinizmo kupina Tado Deksnio emalė ant giliausiai esančios galerijos sienos. Pašaipiai spokso aguonų galvas primenančiais oro balionais ir neša pranešimą kaip iš butelio lekiantis kamštis. Kažkur tolyn. Kažkur virš kasdienybės kerpėmis apaugusių stogų. Apie aguonų pieno gaminimo procesą, reikalaujantį preciziško kruopštumo ir tuo artimą juvelyro darbui. Apie tai, kaip atsiranda juodas grūdas, kaip jis transformuojasi į augalą, kaip grįžta ten, iš kur išėjo. Kaip juodas grūdelis virsta baltu pienu; metalo gabalas – juvelyriniu dirbiniu, kupinu egzistencinių klausimų ir atsakymų.