Kinas Banalu nemylėtikrėsle prie televizoriausè
Ar jau jaučiate šventinių pirkimų niežulį? Ar galvojate apie dovanas? Apie būsimas atostogas? Kalnuose ar prie televizoriaus? O gal Egipte? Ar dar kur nors šilčiau ir egzotiškiau? Visada atsisakau kelionių į šiltus ir egzotiškus kraštus, nes nenoriu matyti skurdo ir kičinės prabangos kontrastų. Pasirodo, nesu vienišas: neseniai perskaičiau, kad Vakaruose tai jau tapo savotiška mada – nevykti į patrauklias, bet skurdžias šalis. Susipratę žmonės vis dažniau suvokia, kad jų pigus ir malonus poilsis – tai vietinių gyventojų išnaudojimas. Jie nenori tapti išnaudojimo bendrininkais. Lietuvoje, matyt, šis politiškai korektiškas požiūris dar neturi daug rėmėjų. Sociologai teigia, kad esame dideli katalikai, smerkiame islamą, bet, kaip suprantu, tik ne jo išpažintojų teikiamas paslaugas. Prisipažinsiu – tikintys lietuviai kartais man kelia siaubą. Vilniaus centre priešais Katedrą jie kaip tikri pagonys sukasi ant magiškos plytelės, o paskui ramiai žegnojasi, įžengę į Katedrą. Manau, tie žmonės nuoširdžiai įsižeistų, jei suabejočiau jų tikėjimu. Suabejojau net lietuvių kunigais, kai per beviltiško kičo triumfą – Melo Gibsono „Kristaus kančios“ peržiūrą – pamačiau jų akyse nuoširdžias ašaras. (Tikiuosi, pragare estetai turi savo departamentą.) Nežinau, kuo Gibsono filmas suerzino dvasingumo klausimais besidomintį ir nuolat šių dienų pasaulyje biblinių motyvų ieškantį režisierių Abelį Ferrarą, bet jo filmas „Marija“ (LNK, 20 d. 22.30) yra atsakas Gibsono Jėzaus kančios „grožybėms“. Filmo herojus Tonis (Matthew Modine) yra aktorius ir režisierius. Jis rengiasi kurti filmą „Tai – mano kraujas“ ir pats vaidinti Jėzų. Filmavimo aikštelėje pasirodo aktorė Mari (Juliette Binoche), ji vaidins Mariją Magdalietę. Aktorė taip giliai įsijaučia į vaidmenį, kad nusprendžia apie savo heroję sužinoti viską, o galiausiai net atsisakyti karjeros. Trečiasis filmo herojus yra televizijos žurnalistas Tedas (Forest Whitaker), vedantis laidą apie Jėzų. Beje, jo šou epizode pamatysime autentiškus teologus Amosą Luzatto, Jeaną-Yves’ą Leloupą ir Elaine Pagels. Ferrara nebijo klausti: „Kas esu?“, „Kas man svarbu?“, „Koks yra mano tikėjimas?“ Kristus jam atgimsta nuolat – vis kitame žmoguje. Tikėti – tai pirmiausia atsisakyti paniekos, mylėti ir aukoti save. Tokį išbandymą teks patirti ir filmo herojui. Be abejo, „Marija“ nėra šedevras. Pernelyg akivaizdi koncepcija, per daug klausimų, citatų, metaforų. Režisierius nori į jį sugrūsti viską – ir novatorišką Evangelijos perskaitymą, ir atsivertimo studiją, ir traktatą apie tolerantiškumą, ir dar begalę svarbių temų. Tačiau jis vertingesnis už visus „religinius“ filmus, nes klausia apie religijos vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime ir formuluoja dar kelis svarbius klausimus, kuriems nebeliko vietos naujajame kine. Marco Forsterio filmus „Monstrų puota“ ir „Niekados šalies beieškant“ televizijos jau rodė ne vieną kartą. TV3 (16 d. 21.30) primins jo filmą „Pasilik“ (2005). Tai – psichologinis trileris, kuriame režisierius drąsiai pabandė atkurti ne realų, o žmogaus mintyse, jo psichikoje iškylantį pasaulį. Psichiatras Semas (Ewanas McGregoras) turi bėdą – jo pacientas Henris (Ryan Gosling) pareiškė, kad nusižudys per savo 20 gimtadienį, t.y. artimiausią šeštadienį. Padedamas savo merginos – kadaise nuo savižudybės išgelbėtos Lili (Naomi Watts), Semas bando gelbėti jaunuolį, vis giliau pasineria į jo gyvenimą, praeitį ir staiga suvokia, kad jo ir Henrio gyvenimai yra neįtikėtinai susipynę. Tačiau iš tikrųjų kova tarp Henrio ir Semo vyksta ne realybėje, o mažame lopinėlyje tarp gyvenimo ir mirties. Filmas sudėtingas, bet nepasakyčiau, kad labai vykęs. Ir čia dominuoja įmantri koncepcija. Ji susijusi su dabar itin madinga tapatybės sąvoka. Be abejo, filmą bus įdomu analizuoti psichoanalitikams, ypač Freudo mokyklos – taip idealiai vizualizuotą Edipo kompleksą retai pamatysi. „Pasilik“ įstringa atmintin rafinuotu ir nuosekliu stiliumi (juo persmelkti net personažų kostiumai), siurrealistine atmosfera, gausiais simboliais ir efektingu labirinto motyvu. Režisierius prisipažįsta: „Norėjau paeksperimentuoti su visiškai man nauju naracijos metodu. „Pasilik“ nesiremia racionalia logika, net priešingai – viskas, kas atsitiks filme, yra iliuzija.“
Irwino Winklerio filmo „Iš pirmo žvilgsnio“ (BTV, 15 d. 23.45) herojus taip pat iš pradžių gyvena įsivaizduojamame pasaulyje. Virdžilas Adamsonas (Val Kilmer) yra aklas. Tačiau kai jam pavyksta atgauti regėjimą, Virdžilas pasijunta bejėgis. Pasak režisieriaus, „žmonės, kurie visą gyvenimą buvo neregiai ir staiga atgavo gebėjimą matyti, dažniausiai negali susidoroti su šia situacija. Kai kurie nori nusižudyti, kiti tvirtina, kad mieliau liktų tamsos pasaulyje. Virdžilo emocinės permainos, kurias stebime filme, yra neįtikėtinos.“ Be abejo, be herojės – pavargusios nuo gyvenimo architektės Emės (Mira Sorvino) – Virdžilas nebūtų nei praregėjęs, nei suradęs meilės. Tad filmas – dar ir guodžianti meilės istorija. Sako, kad daugiau laiko prie televizoriaus praleidžia vyrai, todėl, manau, būtent jiems skirtas Johno Lee Hanckocko filmas „Alamas“ (LTV, 16 d. 21 val.). Tai pasakojimas apie vieną didvyriškiausių JAV istorijos epizodų, kai 1836 m. pavasarį 200 žmonių, Alamo forto įgula, trylika dienų priešinosi tūkstančiams Meksikos armijos kareivių. Į XIX a. JAV nukelia ir Joe Jonstono 2004 m. filmas „Hidalgas“ (LNK, 16 d. 21 val.). Filmas taip pat istorinis, tik šįkart herojus yra Frankas T. Hopkinsas (Viggo Mortensen) – arklių pašto kurjeris. Jis sužino apie Saudo Arabijoje rengiamas arklių lenktynes ir nusprendžia jose dalyvauti su savo mustangu Hidalgu. Iš viso Hopkinsas laimėjo per 400 lenktynių. Taip skamba oficiali istorijos versija, kurią aprašė pats Hopkinsas, palikęs gana daug prisiminimų ir straipsnių. Tačiau istorikai abejoja dauguma jo aprašytų faktų. Juos tyrinėjo net 70 tarptautinių ekspertų iš penkių šalių. Jų tikslas buvo atskirti tiesą ir mitą. Vienas jų net suabejojo, ar Hopkinsas apskritai buvo sėdėjęs balne. Tačiau filmo „Hidalgas“ scenaristas Johnas Fusco juos vadina elitinių grupių revizionistais. Todėl filme pamatysime jo Hopkinso gyvenimo versiją. Bet juk vienas svarbiausių amerikietiškų bruožų yra mitomanija. Tad ko stebėtis, kad ja užkrėstas ir amerikiečių kinas. Man didesnė amerikiečių legenda yra aktorius Robertas Mitchumas (1917–1997). Dažniausiai vaidinęs bloguosius, Mitchumas ir pats nepasižymėjo angelo charakteriu, niekad neslėpė savo prisirišimo prie cigarečių, alkoholio. 1946 m. Mitchumas net buvo teistas už marihuaną. Jis nuolat kūrė legendas apie savo gyvenimą. Beje, kai kurios jų iki šiol nepaneigtos. LTV2 šįvakar (14 d. 19.45) parodys 1958 m. sukurtą Arthuro Ripley filmą „Griaustinio kelias“, kuriame Mitchumas vaidina Korėjos karo veteraną. Grįžęs namo į gimtąjį kaimelį, jis tęsia šeimos verslą – užsiima alkoholio kontrabanda. Netrukus jam tenka susidurti su miesto gangsteriais. Šie siūlo daug pinigų, bet kaimiečiai linkę saugoti savo nepriklausomybę. Prasideda tikras karas, kuriame Mitchumo herojui pravers Korėjoje įgyta patirtis... Filmo siužetas nepasižymi originalumu, tačiau būtent Mitchumas ir buvo milžiniškos filmo sėkmės priežastis. Panašiai atsitiko ir su kitu šios savaitės filmu – 1976 m. Franko D. Gilroy vesternu „Nuo vidurdienio iki trečios valandos“ (LTV2, 15 d. 19.50), kur pagrindinį vaidmenį sukūrė Charlesas Bronsonas. Jis taip pat apie legendą, tiksliau, kaip ji kuriama iš nieko, puoselėjama, gryninama, auginama. Iš šio filmo šio to galėtų pasimokyti net Cicinas su Valinsku ir Mikutavičiumi. Žinoma, jei jie turėtų nors kruopelę humoro jausmo. Užtat šio su kaupu turi didysis prancūzas Alainas Resnais. „Cezariais“ apdovanotas jo 1998 m. filmas „Sena daina“ (LTV, 19 d. 23.15) – tik sugebantiems pamatyti save iš šalies. Resnais nesišaipo iš gausių filmo personažų silpnybių, jų noro būti gražiems ir mylimiems. Jis įdeda į mylimų aktorių Sabine Azéma, Pierre’o Arditi, Jane Birkin, André Dussolier, Lambert’o Wilsono, Jeano-Pierre’o Bacri, Agnès Jaoui burnas svetimas dainas ir priverčia kartu su jais suvokti, kad gyvenime svarbiausia mylėti. Neįtikėtina, bet filme ši mintis nuskamba naujai ir visai nebanaliai. Jūsų – Jonas Ūbis |