Muzika

Parduotoji fleita

„Užburtoji fleita“ Kongresų rūmų scenoje

Jūratė Katinaitė

iliustracija
Edgaras Montvidas (princas Taminas)
D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pakvietė į dar vieną operos inscenizaciją Vilniaus kongresų rūmuose – Wolfgango Amadėjaus Mozarto paskutiniąją operą „Užburtoji fleita“. Statytojų komanda ir rinkodaros scenarijus toks pat, kaip ir pernykštės „Bohemos“: žiniasklaidos praminta „garsioji menininkų trijulė“ (dirigentas Gintaras Rinkevičius, prodiuserė ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius) jau virto kvartetu, nes be ypatingą konstruktoriaus talentą turinčio britų scenografo Dicko Birdo šie pastatymai ankštoje Kongresų rūmų scenoje sunkiai būtų įsivaizduojami.

Taigi viskas lyg ir taip pat: daug skambios reklamos, daug rėmėjų, pinigų, pažadų apie nepaprastus reginius, daug kostiumų, milžiniškas kiekis sagų (apie jų skaičių informuojama net spaudos pranešimuose), visko labai daug.

Pernai išvydome akinamai žavų Paryžių, šįmet prieš žiūrovus išdygo „tikrut tikrutėlės“ Gizos piramidės ir Izidės šventykla, mat režisierė apsisprendė atkurti autentišką Mozarto ir jo libretininko Emanuelio Schikanederio sumanymą – „Užburtosios fleitos“ veiksmą nukelti į senovės Egiptą. Tad kiek čia to brangintino autentiškumo?

Mozartas – tikras Šviečiamojo amžiaus vaikas, o jo „Užburtoji fleita“, sukurta besibaigiant XVIII amžiui, tapo tarytum švietėjiškos epochos testamentu, perteiktu užšifruotais masoniškaisiais simboliais ir ritualais. Masonas buvo ir E. Schikanederis – teatro trupės savininkas, produktyvus libretistas, aktorius komikas, kaip liudija šaltiniai, pasižymėjęs polinkiu į skandalus ir avantiūras. Kitaip tariant, tipiška epochos, pagimdžiusios Voltaire’ą ir Casanovą, asmenybė. Tai jis parašė „Užburtosios fleitos“ libretą, pastatė ją su savo trupe ir dargi atliko Papageno vaidmenį. E. Schikanederis rėmėsi ir keliais egiptologiniais šaltiniais, tarp jų – Jeano Terrassono romanu „Sethos“ (1731). Šaltinių čia gerokai daugiau: fabula paimta iš Augusto Jacobo Liebeskindo pasakos „Lulu, arba Užburtoji fleita“, stebuklai – iš Philippo Hafnerio pjesės „Megera“. Ir tai anaiptol nėra visas sąrašas.

Tad kaip su tuo autentiškumu? Spektaklio programėlėje kaip „koncepcijos“ pagrindimas paslaugiai aprašyta 1798 metų Napoleono ekspedicija į Egiptą. Tačiau ką bendra ji turi su Mozartu, Schikanederiu ir „Užburtąja fleita“? Ši ekspedicija įvyko XIX šimtmečio išvakarėse, kuris, kaip žinia, anapus amžių vartų paliko švietėjišką estetiką su visomis Diderot enciklopedijomis ir padovanojo pasauliui romantizmą su aistra praeičiai. Štai tuomet ir kilo Europoje didžiulis susidomėjimas Egipto istorija ir dar labiau turtais, kurių efektingos kolekcijos atsidūrė Britų muziejuje, Luvre... Kaip didžiausias priekaištas Kairo citadelėje, prie Muhamedo Ali mečetės, kabo sugedęs bokšto laikrodis, kurį egiptiečiai gavo iš prancūzų mainais už įspūdingą obeliską iš Karnako šventyklos Luksore. Klasta išviliotas obeliskas puikuojasi Paryžiaus centre, Santarvės aikštėje, kur kadaise stovėjo giljotina... Tačiau Mozartas viso to nesužinojo. Jo kauleliai jau seniai ilsėjosi bevardžiame kape.

Kad ir kaip žiūrėtum, „Užburtoji fleita“ – alegorinė pasaka, vengianti konkretaus laiko ir vietos vaizdavimo. Egiptas, kaip veiksmo vieta, nurodytas veikiau siekiant suklaidinti masonus persekiojusios Marijos Terezos šalininkus. Regis, suklaidino ir D. Ibelhauptaitę, kuo rimčiausiai kibusią į realistinį piramidžių ir Izidės šventyklos atstatymą, tuo užtrenkiant publikai duris į švietėjišką XVIII a. patetiką ir masonų brolijos alegoriją apie „vidinės harmonijos ir apšvietos paieškas“.

Ką gi, galima ir taip. Juolab pačioje operos pradžioje režisierė pasiūlo žaidimo taisykles: Taminas pasirodo kolonisto uniforma su apsauginiu šalmu, besikabarojantis ant piramidės tarsi archeologas ar sargybinis. Tačiau jau kitoje scenoje suvis panyrame į priešistorinius laikus ir nebesugrįžtame. Tamino kolonisto linija nutrūko vos prasidėjusi. Gaila. Ši dviejų istorinių tarpsnių paralelė galbūt būtų „išvežusi“ režisierės Egipto atradimo idėją.

Kolonisto uniforma, pasirodo, tebuvo vienas iš daugelio Tamino kostiumų, kuriuos kaip visada dailiai pasiūdino J. Statkevičius. Ir šie kostiumai – labai gražūs, labai gausūs ir labai tikroviški – tapo pačiais tikriausiais spektaklio personažais. Koks Zarastras – a la Tutanchamonas! Prabanga pribloškianti Paminos kostiumų kolekcija: ir princesė, ir karalienė, ir faraonienė! Kostiumų daugiau nei arijų. Jau vien apavas ko vertas! Kiekvienas choristas individualizuotas: ne tik drabužio siluetas, bet ir šukuosena, makiažas, aksesuarai. Viskas žėri, blizga, skęsta aukse. Taip ir kužda pikta mintis, ar užsimota nurungti patį Franco Zeffirelli, pernai Milano „La Scala“ teatro sezono atidarymui pastačiusį „Aidą“, skendinčią Egipto aukse. Kodėl gi Kongresų rūmų neužpilti auksu?

Pirmąją premjerą stebėjau iš balkono viršutinių eilių, o šviesos taip plieskė į auksines karūnas ir galvos apdangalus, kad stipriai akino ir regėjosi kaip kokie Kremliaus bokštai. Per antrąją premjerą teko sėdėti gana arti scenos, tad atradau daug naujų grožybių. Regis, ir apšvietimas buvo pakoreguotas, tad pagyvino spalvas (šviesų dailininkas Peteris Mumfordas). Reikia pripažinti J. Statkevičių kaip istorinio kostiumo žinovą (gal specialistai ir užginčytų, nepretenduoju į šio žanro ekspertus), gebantį kūrybiškai improvizuoti. Tačiau reikėtų prisiminti, kad operoje už skambėjimą atsakingi dainininkai ir orkestras, o ne kostiumų palankų metaliniai apvadai, savo barškėjimu nustelbiantys poetišką Tamino fleitą ir žaismingus Papageno varpelius. Na, o apie Papageno ir Papagenos kostiumus geriau patylėsiu.

Taigi scenoje – efektingų kostiumų drama, nes charakterių kūrimo beveik nėra. Vienintelis Taminas – Edgaras Montvidas turi nuoseklią vaidmens liniją. Daugumos kitų personažų vaidyba paremta paprasčiausiu maivymusi arba perdėm teatrališka gestikuliacija.

Neapsieita ir be akibrokštų. Štai viena svarbiausių operos idėjinių scenų I veiksme, kai Taminas užgroja stebuklingąja fleita (skamba garsioji arija „Wies stark ist nicht dein Zauberton“), tuo patraukdamas žvėrių dėmesį, po to Papagenas skambina varpeliais, užburiančiais Monostatą ir visus kitus negeruosius. Ir ką gi, scenoje – vulgari erotika! Tuomet, kai išsakomas Mozarto patosas – meno jėga, palaikanti žmogų išbandymuose ir skausme, dovanojanti džiaugsmą šviesią valandą... Atrodo, grotesko šiame spektaklyje nesiekta, tačiau ši scena palieka būtent tokį įspūdį. Tiesiog režisierei patinka, kai veiksmas virte verda. Kaip liaudyje sakoma, iš didelio rašto kartais išeinama už krašto. O juk „Užburtoji fleita“ kaip reta kita opera yra atvira režisūrinėms fantazijoms, inspiracijoms, alegorijoms...

Kai kurie muzikologai vis piktina polinkiu į definicijas ir „etiketes“. Pažiūrėjusi jau penktą D. Ibelhauptaitės režisuotą operą Lietuvoje, neatsispirsiu pagundai ir aš. Realistinį režisierės stilių įvardyčiau kaip stebėtinai paviršutinišką, su polinkiu į pertekliaus estetiką.

Kažkur tarp piramidžių ir šventyklų klaidžioja išsigandęs Mozartas. Jis čia aiškiai pateko netyčia, pasiklydo. Turbūt tikėjosi taip gerai jaustis kaip tuomet, kai LVSO griežė koncertinį „Užburtosios fleitos“ atlikimą. Tačiau nereikia baimintis ir šį kartą – muzikinis operos išpildymas teikia ir malonių potyrių, dargi galima užsimerkti ir pailsinti akis nuo aukso ir prožektorių žibinimo. Laisve alsavo dirigento G. Rinkevičiaus mostai. Ši partitūra jam jau iki detalių ištyrinėta, ne kartą iki šiol diriguota. Maestro džiugino kruopščiai atkurta Mozarto retorika, štrichais, dinamika. Preciziškas darbas! Tą patį drąsiai galima pasakyti apie E. Montvido atliktą Tamino vaidmenį. Puikus mocartistas tiek vaidybos, tiek vokalo prasme. Dar pabrėžčiau ir dikciją, artikuliaciją. Tiesa, kartais užkliūna šiek tiek „užspaustas“ garsas viršūnėse. Tačiau vis tiek jis šiame spektaklyje – neabejotinas lyderis, ko nepasakysi apie Paminos vaidmens atlikėją Asmik Grigorian. Nuostabus balsas, puiki išvaizda – už tai reikėtų dėkoti Dievui. Tačiau vien Dievo malonės neužtenka – šiuolaikiniame operos teatre be stiliaus pojūčio ir ištobulintos vokalo kultūros toli nebenuvažiuosi. Reikia gerokai padirbėti, kad preciziškai artikuliuotoje Mozarto frazėje suvaldytum didžiulį balsą, kad viršūnės nepokšteltų kaip pakliuvo, kad legato neįgautų laiptų formos. Nenoriu užgauti jaunos solistės, tačiau Pamina neturėtų skambėti nei kaip Violeta, nei kaip Miuzetė. Dainininkės nepaprasto grožio balsu jau atsidžiaugėm, atėjo metas kokybei. Gaila, kad neteko išgirsti Joanos Gedmintaitės Paminos ir Kęstučio Alčiauskio Tamino. Ypač dėl pastarojo. J.S. Bacho „Pasijos pagal Joną“ pastatyme Vilniaus festivalyje jis taip maloniai nudžiugino, kad ir dabar tikėčiausi ko nors panašaus.

Geru žodžiu norėčiau paminėti Laimono Pautieniaus Papageną, ypač artistiškumo, skoningo komiškumo požiūriu. Vis dar manau, kad didžioji šio artisto sėkmės valanda – ateity. Jis vertas stiprių ir įdomių vaidmenų. Dainiaus Stumbro vokalas aiškiai dramatiškesnis. Dainininkas stengiasi siekti mocartiškesnio garso, „prilaikydamas“ balsą tiek jėgos, tiek obertonų požiūriu. Nakties karalienei – viešniai iš Vokietijos Heidi Wolf – antroji premjera praėjo kur kas sėkmingiau, o II veiksmo arija pavyko visai neblogai. Dainininkės balsas gana vienaplanis, net kur ji apeliuoja į Tamino sąžinę ir verčia mus patikėti, kad yra kenčianti motina, išlieka be jokių emocinių priedėlių. Zarastrui – Egidijui Dauskurdžiui šįkart galėtum prikišti nebent tik tai, kad solistas dar labai jaunas ir ta jaunystė aidėte aidi, o ši partija labiau įtikina, kai bosas turi daugiau profondo sodrumo. Gražiai dainavo trys berniukai diskantai (lankstinuke išvardyti ir dainavusieji, ir vaidinusieji, nežinau, kurie taip puikiai pasirodė, tad teatleidžia, kad neminiu jų vardų). Na, ir seksualiosios trys damos (Lauryna Bendžiūnaitė, Sandra Janušaitė ir Ieva Prudnikovaitė) – darnus ansamblis. Puikus LNOBT choro, vadovaujamo Česlovo Radžiūno, dainavimas jau tapo įprastu dėmeniu.

Kas laukia šios „Užburtosios fleitos“? Be abejo, finansinė sėkmė. Bilietai į pavasarinius spektaklius jau dabar baigia ištirpti. Pasak režisierės, 25 „Bohemos“ spektakliai sėkmingai parduoti, neužstrigs ir „Fleitos“ pardavimas.

Matyt, po Kongresų rūmų skliautais išdygs ir teatras. Verslo elitas irgi, tikėkimės, liks ištikimas būsimojo teatro rėmėjas. Puiku! Svarbiausia, kad jaunieji lietuvių dainininkai profesiškai Lietuvos scenose marinami pusbadžio dieta galės intensyviau darbuotis. Ir dar tikėkimės, kad tie, kurių manymu, uždarbio stokojantys artistai turėtų užsienyje pomidorus skinti, nepasiūlys D. Ibelhauptaitės metodo kaip panacėjos griūvantiems Lietuvos teatrams prasimanyti pinigų. Juk ne visi režisieriai turi prodiuserio talentą.