Kaskart vis nauja paslaptis

M. Raškovskio nuotr.

Trokštant nors kiek praskleisti muzikos Meistro Osvaldo Balakausko kūrybos subtilybes, to neįmanoma padaryti vidutiniškai žinant „ką nors“ iš jo muzikos, teorinių studijų, dėstymo jauniesiems kompozitoriams, gyvenimo, diplomatinės ir visuomeninės veiklos. Kalbėjimas „maždaug“ O. Balakauskui apibūdinti netinka, nes jis labai radikali asmenybė. Jo kūryba – ideali medžiaga muzikologiniams tyrinėjimams ir teorinių minčių sklaidai, bet tik jei su meile žvelgi į kūrybinių sumanymų esmę ir pasineri į garsų pasaulį dviem būdais: klausydamas ir žvelgdamas į partitūrą. Tai – vienos visumos dvi pusės, viena kitai darančios įtaką, aiškinančios ir pateisinančios. Dėl šios ir kitų priežasčių O. Balakausko muzikos neįmanoma išgirsti, jei esi nesuinteresuotas. Kitaip kompozitoriaus muzika neatsiveria, lieka tarsi už šydo ir suvokiama „mįslingu“ pavidalu. Be abejo, jeigu nori ja gėrėtis nesiimdamas analizuoti, turi ją priimti kaip nepaliaujamai tekantį tyro šaltinio vandenį – skaidriai švarų, su perregimais akmenukais dugne, šokinėjančiais upėtakiais, įvairių formų vandens purslais ar saulės blyksniais, išsisklaidančiais vandens paviršiuje. Visa tai iš vidaus sušildo sielą. Tokiam žvilgsniui į šaltinį nesvarbi vandens sudėtis, jos cheminė formulė, biologinė ar ekologinė charakteristika; nesvarbu net iš kur ir į kur jis teka – mes tiesiog gėrimės. Tokį įspūdį sukėlė jubiliejinio vakaro metu gruodžio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje atlikta simfoninė poema „Tetra“ (2007, premjera).

O. Balakausko kūryba paženklinta daugybe opusų, išsiskiriančių sistemiškumu ir išbaigtumu. Visus juos jungia dėsningi vidiniai ryšiai, nors, regis, jie atsiranda nenumatytai, spontaniškai, iš jausmų ir emocijų proveržio. Tačiau tai – tik išorinis įspūdis, kurį visuomet išsklaido vientisas vyksmas ir minčių tvarka, be vargo girdima ir giluminiuose, ir konstrukcijų karkasiniuose dariniuose. Kai mums neberūpi filosofiniai ar analoginiai požiūriai, ieškome tikrumo ir esaties. Tuo buvo pripildytas kitas jubiliejinio vakaro metu atliktas kūrinys – Simfonija nr. 4 (1998). Keturios dalys – Allegro, Andante, Scherzo ir Finale – atspindi klasikinės simfonijos struktūrą ir turi keturis graikiškus pavadinimus „Hendeka“, „Deka“, „Ennea“ ir „Okta“ (graikų k. tai reiškia skaičius 11, 10, 9 ir 8). Kaip rašo kompozitorius, Ketvirtojoje simfonijoje naudojamos 8, 9, 10 ir 11 tonų dermės bei iš jų kylanti specifinė harmonija čia labiausiai nulemia stilių. Simfoniją inspiravo O. Balakausko 1997 metais parašyta teorinė studija „Dodekatonika“.

Jubiliejinio vakaro pradžioje skambėjo „Kalnų sonata“ – simfonija-koncertas fortepijonui ir orkestrui (1975), kuriame panaudoti M.K. Čiurlionio fortepijoninių pjesių motyvai, O. Balakausko „permąstyti“ jo originalioje kompozicinėje terpėje.

Savo jubiliejiniam vakarui pasirinkęs trisdešimties metų laikotarpį ženklinančius kūrinius, kompozitorius dalijasi iš naujo atrandamais tradicijos ir naujumo junginiais, tuo mus vėl maloniai nustebindamas, kaip ir savo santūriomis, tačiau talpiomis mintimis.

Violeta Tumasonienė: Mąstymas ir komponavimas. Kaip jie veikia vienas kitą?

Osvaldas Balakauskas: Toks atskyrimas labai dirbtinas, nes kad ir ką darydamas (taigi ir komponuodamas) žmogus neišvengiamai mąsto.

V. T.: Esate sakęs, kad Jus intriguoja problema, kaip išreikšti apskritimą muzikoje. Ar atradote, kaip?

O. B.: Tai tik pokštas. Muzika neturi paskirties ką nors konkretaus išreikšti, nors kiekvienam atskiram žmogui ji gali sukelti įvairiausių asociacijų, vaizdinių.

V. T.: Meistriškai valdote iš chaoso išnyrančius garsus, jų mases ir subtilius virpesius.

Meistras – taip jus be jokių svyravimų įvardija jaunoji kompozitorių karta, kritika, kolegos. Ar jau viskas išsemta ir išreikšta, ką turite savo vidinėje buveinėje?

O. B.: Niekas negali žinoti, kas yra toje Jūsų vadinamoje „buveinėje“, kas yra tas „viskas“, kas ten rasis rytoj, poryt...

V. T.: „Dodekatonika“, tolygaus derinimo 12-tonio garsyno derminių ir harmoninių galimybių studija, turi graikišką epigrafą. Ką tai reiškia? Ar tai nuoroda į graikų kultūrą?

O. B.: Pasirinktas epigrafas yra tik nuoroda į tai, kad studijoje kalbama apie harmoniją. O tai, kad jis graikiškas, tiesiogiai susiję su sąvokomis, kurias vartoju. Jos yra graikų kilmės, kas apskritai būdinga muzikos teorijai.

V. T.: Ką manote apie esinius arba būtiškuosius (kitaip – ontologinius, arba ontinius) kūrybos aspektus? Ar tokie „migloti ir tiksliai nepasiduodantys apibrėžti“ meninės kūrybos aspektai neerzina Jūsų nuostatų? Ar tokių yra Jūsų kūryboje?

O. B.: Kompozitoriui muzikos medžiaga yra gan konkretus dalykas, juolab jos organizavimo būdai. Iš tikrųjų apie muziką rašomi migloti tekstai, kurie dažnai neturi nei informacinio, nei mokslinio pagrindo. Ir galiausiai jie yra tik tekstai (labiau ar mažiau pavykę), bet maža ką bendra turi su pačia muzika.

V. T.: Ką Osvaldui Balakauskui reiškia „draugas“? Ar tai tas, kuris įvertina jo kūrybą, ar tas, kuris simpatizuoja jo asmeniui, ar jo bendrakeleivis bendrakultūrinėje veikloje?

O. B.: Nežinau, kas teoriškai yra „draugas“. Žinau, kas man yra Juozas Domarkas, Leonardas Gutauskas, Donatas Katkus...

V. T.: Kodėl jubiliejiniame koncerte pristatote būtent simfoninę kūrybą? Kodėl pasirinkote su M.K. Čiurlioniu susijusią „Kalnų sonatą“, parašytą daugiau kaip prieš 30 metų, ir beveik prieš dešimtmetį sukurtą Ketvirtąją simfoniją su romantizmo ženklu? Kaip apibūdintumėte savo naująją simfoninę poemą „Tetra“?

O. B.: Programa susiformavo tariantis su Juozu Domarku, mat jis inicijavo šį koncertą. Norėta aprėpti įvairių žanrų ir įvairių etapų muziką, o „Tetra“ buvo specialus Nacionalinės filharmonijos užsakymas šitam koncertui. Kūrinį apibūdinčiau kaip „begalinį“ polifoninį, svinguojantį srautą.

V. T.: Kodėl savo simfoninius kūrinius atlikti iki šiol patikite Juozui Domarkui? Juk yra jaunų dirigentų, turinčių autentišką naujojo laiko patirtį?

O. B.: Pirma, mes esame labai seni draugai. Aš neblogai žinau, ką ir kaip Juozas Domarkas yra dirigavęs. Nekalbant apie klasiką, romantiką, jis kaip niekas kitas yra dirigavęs daugybę XX a. kūrinių: Stravinskio, Lutosławskio, Pendereckio, Kagelio, Adamso ir t.t. Didžioji dalis šiuolaikinės lietuvių muzikos taip pat yra sugrota Domarko.

V. T.: Kaip Jums atrodo savi ieškojimai, atradimai, kompozicinė mokykla ir mokiniai iš prabėgusių metų nuotolio?

O. B.: Pats žodis „ieškojimai“ nelabai tinka menininko būsenai apibūdinti. Tai jie – vaizdiniai, idėjos – mane susiranda ir prašosi suteikti formą. Nes jeigu tavyje slapta neapsigyvena neprašyta idėja ar vaizdinys, tai ieškok neieškojęs...

Mano pirminė muzikos mokykla buvo Willy Canoverio radijo laida „American jazz hour“, jos klausydavau, kiek tik buvo galima. Ta muzika žavėjausi ir mėginau kažką panašaus kurti. Jono Vadausko vadovaujamas estradinis orkestras priėmė mano pjeses – „Dixielandą“, „Bliuzo stiliaus preliudą“ ir kt. Tai buvo man labai brangi mokykla. Kitas etapas – Kijevo konservatorija. Mano profesoriaus Boriso Liatošinskio metodika buvo unikali: visus kūrinėlius, kuriuos jam parodydavau, jis įvertindavo žodžiais „gali būti“, niekada kitaip. Kijeve susipažinau su Weberno, Stockhauseno, Boulezo, Xenakio, Lutosławskio, taip pat su šio miesto įžymių kompozitorių – Silvestrovo, Hrabovskio, Skoriko, Karabico muzika. Mano žavėjimasis avangardo muzika netruko ilgai. Taškas buvo padėtas, kai Paryžiuje išklausiau Xenakio autorinį koncertą.

Stengiuosi mokinius išmokyti komponuoti sistemiškai. Kai kurie tai supranta ir priima, kiti – ne... Yra nemažas būrys buvusių mokinių, kuriais aš didžiuojuosi, nesureikšmindamas savo įtakos jiems.

V. T.: Dėkoju už pokalbį!