Pirmasis

Praeities ateitis ir dokumentinė fikcija

Gerardo Byrne’o paroda „1984 and Beyond“ ŠMC

Renata Dubinskaitė

iliustracija
Gerard Byrne. „1984 and Beyond“. 2005–2006 m.

Serija videodarbų ir fotografijų, sukurta remiantis garsiausių mokslinės fantastikos rašytojų diskusija apie ateitį, įvykusia 1963 metais ir išspausdinta ne kur kitur, o „Playboy“ žurnale...

Jau pats pirmas Airijos menininko Gerardo Byrne’o parodą „1984 and Beyond“ pristatantis sakinys užmeta daugybę kabliukų. Tai diskusija apie ateitį, dalyvių skaičiuojamą maždaug nuo 1984-ųjų, vadinasi, kai kas iš šios ateities mums jau yra tapę praeitimi arba kasdienybe. Mažų mažiausiai smalsu patikrinti, ar žmonijos protai, pasitelkę mokslo naujovių išmanymą, aštrų mąstymą, drąsią vaizduotę ir meninę intuiciją, iš principo pajėgia numatyti į priekį. Nemažiau „kabina“ ir temos neįprastumas – futurologinis diskursas vis dar gana svetimas Lietuvos šiuolaikiniam menui, o dar labiau – videomenui (nors dar sunku pasakyti, ar šiame projekte daugiau projekcijų į būsimąjį laiką, ar klausimų apie istoriją), kaip ir įvykių atkūrimo (perkūrimo), inscenizavimo praktika, Gerardui Byrne’ui tapusi esminiu ir, reikia iškart pripažinti, stipriuoju jo darbo metodu. Štai jau trys argumentai, kodėl šis airis mums gali būti įdomesnis nei kiti menininkai.

Ant trikojų ratuotų stovų įtaisyti plonutėliai monitoriai sukuria beveik robotišką įvaizdį, puikiai tinkantį prie diskusijos tekstą persmelkusio technologijų progreso patoso. Tačiau tai, kas transliuojama šiuose ekranuose, pagaminta pagal visus istorinio kostiuminio kino reikalavimus – modernistinė architektūra, ne tik deranti prie 1963-ųjų, bet ir reprezentuojanti savo laiko supratimą apie pažangą ir tiesų kelią ateitin, 7-ojo dešimtmečio mados, žinoma, atitinkančios vaizduojamo intelektualų sluoksnio santūrumą, metalinėmis saksofono ertmėmis sklindanti sentimentali melodija, taip būdinga atkuriamam laikotarpiui, ir t.t. Diskusija įvaizdinama tradicinio kino kalba – profesionalių aktorių vaidyba, vaizdžiai kaitaliojamos mizanscenos ir planai, įprastos dialogo perteikimo schemos, kiekvienas epizodas turi savo užuomazgą, kulminaciją, atomazgą. Filmas eksponuoja kone visus „privalomus“ vaidybinio kino – fikcijos elementus, tačiau vis dėlto pažodžiui perduoda konkrečių rašytojų, tokių kaip Poulas Andresenas, Isaacas Asimovas, Arthuras C. Clarke’as, A.E. Van Vogt’as, mintis, išsakytas konkrečioje diskusijoje, įvykusioje 1963-iaisiais (tikslų tekstinio šaltinio citavimą įrodo išverstas ir atspausdintas straipsnis). Istorinis diskusijos faktas tobulai susipina su kino fikcijos kodais, versdamas klajoti ir niekaip neišsirinkti tarp tokių hibridinių apibrėžimų kaip „dokumentinė drama“, „dokumentinė fikcija“, dramatizuota dokumentika ir pan.

Darbas pirmiausia ir aštriausiai iškelia sudėtingus klausimus, ties kuriais pluša kino teoretikai, kalbėdami apie skirtingus dokumentiškumo arba autentiškumo lygmenis, jų santykį su fiktyvumu, istorinių siužetų filmavimo konvencijas ir t.t. Nors atkurtas kaip istorinis įvykis, Byrne’o nagrinėjamas objektas savaime nubraukia Istoriją iš didžiosios raidės: vietoje reikšmingo įvykio ar neeilinės biografijos, įpinamos į linijinį, priežastingumo dėsniu grįstą didįjį pasakojimą, kurio mokoma mokykloje, šio istorinio filmo tema tampa fantastiški grupės žmonių svaičiojimai apie ateitį.

Istorijos, kaip vientiso metanaratyvo sampratą, keičia pliuralistinė diskusijos dalyvių požiūrių visuma. Šios disciplinos, kaip objektyvaus mokslo, galimybę paneigia personažai, kurie, nors ir būdami pažangiausio mąstymo bei remdamiesi naujausių mokslo išradimų duomenimis, kiekvienu savo žodžiu patvirtina, kad jų mintys yra 7-ojo dešimtmečio diskursų produktas. Nepaisant šaltojo karo grėsmių, tai – begalinio tikėjimo proto ir mokslo pažanga dešimtmetis, kosmoso užkariavimo fantazijų, hipiškų šūkių apie laisvę seksui ir narkotikams dešimtmetis, šiomis kryptimis stumiantis net išradingiausių individų fantazijas. Tuo tarpu Byrne’as, kaip savo dešimtmečio vaikas, kūrinyje deklaruoja postmodernistiniu vadinamą požiūrį į istoriją. Jį įrodo dar ir skirtingų laikų suplakimas, daugybė medijavimo lygių, užklojančių pirminį šaltinį, ir neišvengiamas absurdo ar parodijos prieskonis.

Turėdami mintyje, kad daugiasluoksniškumas yra viena labiausiai išaukštintų šiuolaikinio meno vertybių, galime paskaičiuoti, kiek maždaug laikų susipina šiame kūrinyje: istorinis diskusijos laikas; laikas, kuris diskusijos dalyviams yra ateitis, o mums jau praeitis arba dabartis; laikas, kuris diskusijos dalyviams ir mums vis dar yra numanoma ateitis; teksto įvaizdinimo, inscenizavimo laikas; kūrinio patyrimo laikas; darbo inspiruotos žiūrovo praeities reminiscencijos ir projekcijos į ateitį ir t.t. Nemažiau įspūdinga ir medijavimo sluoksnių aritmetika: realus mokslinės fantastikos rašytojų pokalbis – jo vertimas į straipsnį žurnale – žurnalo konteksto poveikis – skaitytojų interpretacijos – vertimo į vaizdinę kalbą idėja – filmavimo metu atsiradę aspektai (pvz., individuali aktorių interpretacija, jų kalbos akcentas) – filmas kaip sudėtinės instaliacijos dalis greta nuotraukų serijos ir tekstinių papildymų (atspausdintas originalaus šaltinio vertimas į lietuvių kalbą) – žiūrovo perskaitymų variacijos... Tai yra vertimo vertimo vertimas, perdirbinio perdirbinys, prisotintas susikryžminančių aspektų.

iliustracija
Gerard Byrne. „1984 and Beyond“. 2005–2006 m.

O parodijos prieskonį pajunti vos pažvelgęs į monitorius. Žinoma, ilgai negali atskirti, ar kreivas šypsnys yra visiškai subjektyvi reakcija į tuos laike nutolusius lietpalčius, liemenes, akinių rėmelius ir pypkes, į susireikšminusių vyriškių, dalyvaujančių be galo rimtame pokalbyje apie viso pasaulio ateitį, povyzas, į šių planetos gelbėtojų diskusijos kontekstą – daugybę nuogų „Playboy“ gražuolyčių, čia pat atpalaiduojančių nuo įtemptos protinės veiklos ir atsakomybės už visą evoliuciją, ar parodija iš tiesų yra integrali kūrinio struktūros dalis. Tačiau atsakymą galima surasti būtent dokumentiškumo ir fiktyvumo santykių peripetijose. Byrne’o inscenizacija, pastatymas iš pažiūros taip sąžiningai ir pabrėžtinai kartoja kino fikcijos kodus, kad į jį beveik negali žiūrėti rimtai. Nenaudodamas įprastų refleksyviosios dokumentikos metodų, kuriais žiūrovui neleidžiama užsimiršti, kad čia vis dėlto yra filmas, t.y. sukonstruotas darinys, interpretacija, o ne tiesioginis realybės atspindys (tokių kaip tiesioginis kreipimasis į žiūrovą, filmavimo komandos įtraukimas į kadrą, komentarai apie filmo kūrimą ir t.t.), Byrne’as vis dėlto užmezga santykį su žiūrovu: „mes juk žinom, kaip šitas filmas padarytas, ar ne?“ Tai dvigubas malonumas – neatimdamas visų vaidybinio kino teikiamų vizualinių pasimėgavimų, menininkas suteikia ir žinojimo – suokalbio malonumą. Byrne’as pasitelkia tik labai subtilius apie kūrinio vidinę struktūrą bylojančius elementus – galima netyčia ir pražiūrėti faktą, kad tie patys aktoriai skirtinguose epizoduose atlieka skirtingus vaidmenis, suardydami kino fikcijos vientisumą, arba neįsigilinti į tai, kad olandų aktorių anglų kalbos akcentas neišvengiamai nurodo į vaidybą, o ne diskusijos „tikrovę“. Tačiau šalia iškabintų fotografijų serija sukuria papildomą nepasitikėjimo reprezentacija lauką, nes, vis dar turėdama teisiškai galiojančio įrodymo, tiesos statusą (niekaip negaliu pamiršti portretų serijos, kurioje fotografuoti asmenys, nekaltai nubausti remiantis fotografijų įrodymais), fotografija čia simuliuoja. Simuliuoja 7-ąjį dešimtmetį, nors yra padaryta kitame tūkstantmetyje. Simuliuoja senos technikos rezultatus ir fotoatspaudų nusidėvėjimą. Keliauja per dešimtmečius lyg laiko mašina, nesutikdama įsitvirtinti konkrečioje datoje, surišti dokumentą ir dokumentaciją.

Tačiau šypsena vis tiek nuveikia daugiausia. Ne veltui anglakalbėje literatūroje refleksyvioji dokumentika kartais vadinama „mock-documentary“, t.y. parodijų dokumentika. Išskiriami skirtingi jos lygmenys – parodija, kritika, rekonstrukcija, – kurie ženklina, kiek atvirai reiškiamas nepasitikėjimas kino medijos galimybėmis tiesiogiai reprezentuoti tikrovę. Neabejoju, kad šypsojosi ir Byrne’as, ne tik skaitydamas hiperoptimistines patriarchalines ateities vizijas „Playboy“ straipsnyje, bet ir režisuodamas filmą pagal temai ir laikotarpiui „privalomus“ rimtumo ir blaivumo diskursus (žinot tas mąstytojų pozas, visa žinančias protingas išraiškas, kurios atrodo ypač komiškai saksofonistui grojant saldžią melodiją). Įdomiausia, kad galiausiai žymių ir brandžių rašytojų svarstymai apie pavojingą populiacijos augimą, Rusijos ir Amerikos lenktynes, kosmoso kolonizaciją, ligos ir mirties įveikimą finaliniame epizode vis dėlto supanašėja į visiškai berniukiškas svajones apie mygtukų pasaulį. Nors, veikiami begalinio tikėjimo mokslo progresu, dauguma rašytojų tikėjosi, kad apie 1980-uosius mes jau laisvai skraidysime į bazes Mėnulyje, Marse, Veneroje, o žmonės bus be galo išprusę ir todėl labai protingi bei laimingi, gyvens apie porą šimtų metų arba net artės prie visiško nemirtingumo, regis, jiems pritrūko fantazijos įsivaizduoti, kad netolimoje ateityje tokioje diskusijoje pasaulio ateities klausimais galėtų dalyvauti ir moterys. Joms vieta – kituose „Playboy“ puslapiuose, o berniukų pokalbyje moteris iškalbingai paminėta vienintelį kartą – nuostabioje ateityje, prieš kažkur išeinant, vyrui vis tiek dar teks ilgai palaukti, kol moteris išsiruoš, nes „kai kurie dalykai niekada nepasikeis“.

Kūrinio daugiasluoksniškumas tiesiog užburiantis. Jo struktūra ir temos labai įdomiai atsiliepia ir pratęsia vasarą pristatytą Deimanto Narkevičiaus filmą „Aplankant Soliarį“ ir prisijungia prie Peterio Watkinso kino tradicijos, kurioje ne tik „dokumentiškai fiktyviai“ atkuriama istorija, bet ir dokumentiškai inscenizuojama įsivaizduojama ateitis (apie šį kino autorių daug kas žino iš Narkevičiaus filmo „Gyvenimo vaidmuo“, o kritikai teigia, kad Watkinso žodžiai apie save šiame filme ne mažiau tinka ir pačiam Narkevičiui... Sumezgus tokią personų triadą, beveik galima ir postmodernistiškai užbaigti neužbaigiant). Sako, Byrne’as dabar yra Airijos šiuolaikinio meno viršūnėje. Pamatę jo darbus šių metų Venecijos bienalėje, Airijos nacionaliniame paviljone, nesuabejojome net tuo, kad jis yra vienas pačių geriausių ir visoje bienalėje, vadinasi, beveik visame pasaulyje.