Dailė

Būtojo laiko nostalgija

Jubiliejinė tapytojo Raimundo Regimanto Martinėno paroda Mokslininkų rūmuose, Verkiuose

Ingrida Lapienė

iliustracija
Raimundas Martinėnas. „Edeno sodai“.
2002-2005 m.

T. Šarūno nuotr.

Buvo laikai, kai Lietuvoje tapyba vertė didžiausius meno kalnus. Tie laikai turėjo savo herojus. Vienas iš jų – drąsių spalvos sąskambių bičiulis, tapytojas Raimundas Martinėnas. Jis prisidėjo prie lietuviško ekspresionizmo legendos savo abstrakčiais ir nevisai abstrakčiais „langais“ į kitą – nutapytą vidinį pasaulį. Būtojo laiko bendražygiai sako, kad jis turi stiprų potėpio kirtį, nebijo spiečiaus grynų spalvų, ypač svaigaus dangaus mėlynumo. Dar kiti mano, kad laiką jis bando klampinti tirštame dažų sluoksnyje.

Dabar šiam menininkui 60 metų ir jubiliejų jis švenčia paroda, sudėliota iš savo įvairaus laiko tapybos. Žengiant Mokslininkų rūmų salėmis, beveik chronologiškai galima sekti Martinėno tapybos eigą. Pirma salė – 9-ojo dešimtmečio abstrahuoti švelnieji paveikslai, kur ir tema siekia virsti simboliu, ir tapysena nori nustumti dėmesį nuo buities, labiau siūlo jausti mintį per potėpius ir prislopintą, bet nevienareikšmę spalvą. Šie darbų kūnai prisigėrę nostalgijos. Antra salė – daugiau figūros, šiek tiek asambliažo užkrato. Nostalgija prabyla konkrečiais vaizdais (gedinti Marija, kažko laukianti sena motina), ne tik išniūniuojama skausmingai tyliu garsu.

Trečioje salėje – kelerių pastarųjų metų tapyba. Spalvinga ir drąsi, lyg žaidžiant. Juk nėra ką prarasti. Tapyba nebe po didinamuoju stiklu, todėl jaučiama daugiausia laisvumo ir mėgavimosi pačia tapyba, kaip vėlyvuosiuose Matisse’o kūriniuose. Kelios 2007 m. abstrakcijos lyg vitražai su hipertrofuotomis stiklo perdangomis kone garsiai priverčia ištarti – tapytojas įsilinksmino. Net jei susvyruoja požiūrio rimtumas, persiduoda veiksmo smagumas, ir galų gale nusišypsai. Toliau – mažas koridoriukas su asambliažais, lyg pastaba, kad tokie buvo ir didžiojoje salėje, kurią okupavo didžiosios drobės, daugiausia sukurtos 2006 metais.

Kaip ir dera parodos finalui, didžiosios drobės nuskamba stipriausiai ir ne tik todėl, kad erdvės joms ten pakanka. Dera pripažinti, kad Martinėno energijai atsiskleisti reikalingas formatas. Spalvai, kuri yra pagrindinė paveikslų veikėja, reikia vietos. Ploto, kuris būtų pakankamas tai spalvos optinei kritinei masei susidaryti. Kad jos intensyvumas pagautų žvilgsnį ir laikytų tol, kol mėlynos, žydros, ultramarino, raudonos ir t.t. niuansai sulėks į galvą (gal per galvą į krūtinę) ir nuveiks savo darbą.

Martinėnas – jausmingas tapytojas. Net vengdamas temų konkretumo (nevaizduoja nei vargo, nei kraujo, nei kryžių kalno) jis to negali nuslėpti. Tai, kaip spalvos dėmė apgaubia šalia esančią, tai, kaip lyg yla šalia apvalumų išneria šiurkštus potėpis, ir tai, kaip spalva akimirkai gali virsti erdve, sužadinančia aukščio baimę, išduoda menininko susijaudinimą tapant.

Vis dėlto tapyba yra priedanga, tarpas ir ekranas tarp Martinėno kunkuliuojančio vidaus ir svetimo žvilgsnio. Drobė yra filtras ir būtina distancija. Turbūt toks jau žmogus. Vietos parodai pasirinkimas irgi byloja, kad menininką traukia sukurti atstumą. Verkiai – tokia idiliška, saugesnė, nuošalesnė nuo aštrių plunksnų vieta. Tada ramu – atvažiuos tik tikrai mylintys tapybą. Mokslininkų rūmų interjeras irgi nenoriai dalijasi dėmesiu. Prie atstumo tarp kūrėjo ir žiūrovo sukūrimo prisideda erdvių impozantiškumas, lyg storas kilimas sugeriantis garsą. Paveikslai čia atrodo tarsi kuklūs svečiai. Kuklūs, jautrūs ir gilūs lyg Čechovo personažai. Tik pokylių salėje jie sau leidžia užimti visą jiems priklausančią erdvę.