Dailė

Turistai savame mieste

Tarptautinis šviesos festivalis „LUX“ Vilniuje

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Muzikos festivalių paramos fondas. „Mitas konceptualiai – Jurgio pasakojimai“. 2007 m.
L. Ausylos nuotr.

Per trečią programos „Kultūra gyvai“ organizuotą stambų miesto renginį išaiškėjo keli ir vis tie patys dalykai. Pirma – žmonėms reikia meno ar bent jau pramogų. Kadangi neturime jokių lankytinų meno įstaigų, išskyrus kelias galerijas, į kurias nežinančiam žmogui baugu eiti, viešai paskelbus, kad mieste bus šviesos, meno ir dar šventė, kilo beveik ažiotažas. Tris vakarus šiaip jau apsnūdęs Vilnius priminė skruzdėlyną. Savaitgalinių ūžautojų minia pasipildė daug įvairesne publika. Nuo visai jauno iki visai seno. Prie kai kurių festivalio taškų buvo nusidriekusios eilės, ne į visus galima buvo patekti. Gera žinia būsimų stambių meno šventovių vadybininkams – besidominčiųjų yra, jie ugdomi, jie išalkę.

Antra – o kai kažkurioje srityje jaučiamas alkis, suvalgoma bet kas. Prisibijodami specifinės ir vis uždaresnės srities – meno, miestiečiai nudžiunga galėdami viešose erdvėse, jausdami minios komfortą, pasmalsauti, pabandyti vartoti tą paslaptingą dalyką. Ir ką gi šie beveik meno mylėtojai pamatė? Daug lempučių tai tikrai. Trikampiai ir burbulas Vilnelėje, iš žemės spinduliuojantys sekretai Sereikiškių parke ir po vandeniu neriantys spindintys kalmarai. Iš suminėtųjų mane įtikino tik kalmarai. Nežinau, ką jie turi reikšti, bet atrodė jaudinančiai. Dideli lyg delfinai energingai yrėsi prieš srovę. Labai kinematografiška. Kuriama nuotaika priminė mistiško veiksmo filmo kulminaciją. Dar atšiaurus vėjas sustiprino efektą. Ir vaikams negėda parodyti, bent nepradės šaukti kaip prie Vilnelės: „Žiūrėkit, Kalėdos“. Bet lempučių dar bus pilnas miestas. Jau dabar mačiau – eglučių pavidalai Vokiečių gatvėje laukia, kol bus įžiebti.

Tiesiog gražios lemputės – tai dar nieko bloga. Tamsiais mėnesiais jos tiesiog būtinos, galų gale pats festivalis apie šviesą. Negerai, kai kultūros pasisemti išėjusiam žmogui peršama komercija. Turiu galvoje „Šviesos sodą“, išdygusį Rotušės aikštėje. Dailus šviečiantis kupolas; jame, kiek iš išorės matyti, bandyta sukurti idilišką poilsio vietą; eilės kaip prie Ermitažo, o viduje – demonstruojama prekė (šviesos lempa). O galėjo būti puiki instaliacija su utopijos padažu. Tai blogiausia, kas gali nutikti menui, – būti komercijos priedanga. Gera naujiena ta, kad tik naiviausi tuo patiki. Menas ir komercija nėra visai nesuderinami dalykai. Gali būti komercinis menas, komercijos menas, meno komercija, bet komercija, apsimetanti menu, atrodo grubiai ir kvailai.

iliustracija
Laisvydė Šalčiūtė. „Šviečiančios moterys“. 2007 m.

Trečias dalykas, kuris buvo akivaizdus ir per „Tebūnie naktis“, ir per „Menas netikėtose erdvėse“, ir ypač „LUX“ festivalyje – profesionalūs menininkai meno projektus paruošia geriausiai. Matot, jų darbas toks. Protas treniruotas, akis išlavinta. Jie žino, kad meno sąvoka daug platesnė nei grožio kūrimas. Iš šįkart buvo stiprių projektų.

Siaura ir nuolat murzina Latako gatvelė lapkričio savaitgalį neįtikėtinai pasikeitė. Būrys žmonių vaikščiojo tai į vieną, tai į kitą gatvės pusę. Apėmė jausmas, kad ji pasidvigubino. Ant vienos gatvės pusės sienų Grafikos centras rodė grafikų kūrinius. Truputis profesionalaus meno vien edukaciniais tikslais visiems į naudą. Projekcijos virto pastate nesančiais langais, o namas priminė didelį troleibusą su keistokais, bet įdomiais keleiviais viduje.

Kitoje gatvės pusėje buvo Laisvydės Šalčiūtės „Šviečiančios moterys“ – aštuoni išskirtinių moterų portretai. Pavadinime žodis „šviečiančios“ atsirado visai ne todėl, kad portretai išeksponuoti ant šviesdėžių, o todėl, kad vaizduojamos visuomenės veikėjos ir kūrėjos, kurios buvo savo aplinkos šviesuliais. Visos jos drąsios, laužiusios savo laiko normas ir daug pasiekusios. Gaila tik vieno – kad ne visa gatvė nuo viršaus iki apačios buvo nukabinėta įkvepiančiomis asmenybėmis, nes jos švyti labiau nei stadiono prožektoriai. Portretus tarpusavyje jungė antrame plane paklotas Vilniaus žemėlapis. Menininkei buvo svarbu, kad per jas visas kaip jungianti gysla tekėtų Neris. Anot Laisvydės, vandenynų tyrinėtojas Jacques’as-Yves’as Cousteau yra sakęs, jog vanduo – tobuliausias meilės simbolis.

iliustracija
Artūras Bumšteinas. „Red Dragons“. 2007 m.

Idėja atkreipti dėmesį į ryškias ir įtakingas moteris nėra nauja (buvo perrašinėjama net meno istorija) ir jau susilaukė kritikos kaip bandymas patekti į vyrų sistemą, kas iš esmės turėtų reikšti paklusimą. Šalčiūtės „Šviečiančios moterys“ įgauna kitokią (nei oponavimo) prasmę šviesos festivalio kontekste. Ir Marija Gimbutienė, ir Karen Blixen, ir kitos herojės pristatomos kaip turėjusios drąsos būti ryškios. Tokių asmenybių retumas yra dabartinės lyčių sistemos rezultatas. O jų lyginimas su šviesuliais – nuoroda, kad gyvename šiokioje tokioje prietemoje. Kita vertus, susierzinimas, kad viešoje reprezentacijoje piktybiškai ignoruojamos svarbios moterys, nuolat kybo ore. Laisvydė talentingai suformulavo ir patraukliai įgyvendino mums visoms įkyrią mintį.

Iš to, ką mačiau, dar pradžiugino Lietuvos dailės muziejaus projektas „Poslinkis“, kuruotas Giedriaus Gulbino. Tai dar viena gera idėja, kabėjusi ore, kylanti iš maždaug tokio klausimo – kodėl kokia nors suknista dantų pastos reklama nuolat rodoma per visas įmanomas medijas, net per mieste kokybišką vaizdą rodančius ekranus, ir kodėl per tuos puikius ekranus neparodžius meno? Juolab kad tiems darbams iš anksto garantuota labai specifiška kaimynystė. Norint pakritikuoti komerciją ir reklamą, toli spjauti nereikia. Sumanymas paprastas ir genialus. Primena britiškojo TV art laikus, kai televizija dar buvo kolektyvinis stebuklas, o ne sekundėmis suskaičiuota reklamos upė. Menininkai darydavo mažutes intervencijas, griaunančias televizinę logiką. Pavyzdžiui, koks nors gerai žinomas ramaus stoto diktorius imdavo kalbėti kokius nors keistus dalykus, o jo galva – suktis aplink savo ašį. Tokio tipo eksperimentai išblaivo – įdiegia suvokimą, kad medijuotas vaizdas nebūtinai yra teisingas. Aš, žinoma, nemanau, kad reklamas žmonės laiko tiesa, priešingai, jie visai sąmoningai jų nekenčia, bet vis tiek yra jų veikiami. Juk retai kuris perka nematytus negirdėtus produktus. Tačiau meno šokas reklaminiame ekrane naudingas vien siekiant pasakyti, kad tai, kas vyksta (visuotinė vaizdinė tarša) nėra normalu ir mes ne vieni taip manom.

iliustracija
Jaunųjų Vokietijos menininkų grupė „A Wall is a Screen“. „Kinematografinė ekskursija po Vilniaus senamiestį“. 2007 m.
A. Anglickaitės nuotr.

Kita „Poslinkio“ dalis buvo jaunųjų Vokietijos menininkų projektas „Siena yra ekranas“ („Wall is a screen“). Jo metu įvairiose miesto vietose ant sienų rodyti linksmi ir trumpi filmukai. Filmus žiūrėti lauke ant sienos yra dažno meniško žmogaus „rožinė svajonė“. Girdėjau apie žmones, kurie tuo tikslu net butą pirko su siena priešais. Atviroje erdvėje projekcija įgauna paslaptingumo, nes į ją žvelgia ne tik žiūrovai ir daug mačiusi kino salė, bet ir tamsa, ir dar velnias žino koks pasaulio žvilgsnis. Be to, atgijusi siena savaime žadina vaizduotę. Poros valandų trukmės kino ekskursija „užlipo“ ant labai įvairių sienų – ant Kongresų rūmų kampučio (taip džiaugiausi, kad ne centre), „Mcdonaldo“ restorano šono (ir pro langus ramiai spoksoję pusiau maisto valgytojai pasijuto apžiūrimi), ant Salomėjos Neries mokyklos, tamsaus kiemo namo pažastyje, ir Dailės muziejaus kiemo kaktoje šalia pikantiško raudono langelio.

Galbūt kiekybės ir kokybės santykis ir nebuvo toks, kokio tikėčiausi kitą kartą, bet buvo smagu stebėti vilniečius su žemėlapiais rankose savame mieste. Juk paprastai miesto taip ir nepamatai. Tik vedžiodamas svečią trumpam įveiki aklumą.