Kartu su ilgiausio filmo herojais

Raineris Werneris Fassbinderis filmuojant serialą „Berlynas. Aleksandro aikštė“

Nuo pirmadienio (lapkričio 19–29 d.) „Skalvijos“ kino centre Vilniuje vyks unikalus renginys – dešimt dienų kasdien bus rodomos unikalaus televizijos projekto – vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio televizijos serialo „Berlynas. Aleksandro aikštė“ („Berlin. Alexanderplatz: Remastered“, 1978–1980 m., 930 min.) serijos. Šiemet minint režisieriaus mirties 25-ąsias metines, 16 mm juostoje kurtas filmas buvo restauruotas ir išleistas skaitmeniniu formatu. Restauruoto filmo premjera įvyko šiemet Berlyno kino festivalyje. Vilniuje filmas bus rodomas vokiečių kalba su lietuviškais titrais.

Bene pats ilgiausias kino istorijoje filmas sukurtas pagal Alfredo Döblino romaną „Berlynas. Aleksandro aikštė“. Tai – mažo žmogaus odisėja didmiesčiu tapusioje Veimaro respublikos sostinėje, kurią 1929 m. sukūrė rašytoju tapti svajojęs gydytojas. Romanas dažnai lyginamas su Jameso Joyce’o „Ulisu“ ir laikomas svarbiausiu vokiečių romanu apie didmiesčio gyvenimą. Tai įtaigus smulkių prekijų, bedarbių, prostitučių, alfonsų ir vagių portretas. Kartu tai ir įdomus audringo Vokietijos istorijos laikotarpio, kuris pasibaigė Hitleriui atėjus į valdžią, liudijimas. Fassbinderis garbino romaną nuo pat paauglystės ir aiškino, kad jame surado „savo gyvenimo viziją“. Pagrindinis romano herojus Francas Biberkofas yra tarsi nelaimingų, išduotų, bet idealistiškai nusiteikusių Fassbinderio personažų pirmtakas.

Filmas pasakoja Franco Biberkofo istoriją, kuri prasideda, kai šis paleidžiamas iš sunkiųjų darbų kalėjimo Tegelyje, kur praleido ketverius metus. Biberkopfas buvo įkalintas, nes įtūžio akimirką nužudė savo draugę Idą. Francas gali būti ramus ir sentimentalus, jis turi gerą širdį, bet gali staiga tapti žiaurus. Dabar jis žengia į kunkuliuojantį didmiestį ir nori pradėti naują gyvenimą, nors miestas iki šiol jį baugina. Francui liko tik keli žmonės, kuriuos jis vis dar laiko savo draugais. Tai jo buvusi mergina, dabar – prabangi prostitutė Eva, jos suteneris Herbertas, jo mėgstamos smuklės savininkas ir ponia Bast, iš kurios jis nuomoja kambarį. Netrukus Francas suvokia, kad negali rasti darbo, kad yra niekam nereikalingas, kad jį apgauna tas, kurį manė esant savo draugu. Iš pradžių tai jį sužlugdo. Besislėpdamas namuose, kur jo niekas nepažįsta, Biberkopfas pradeda gerti. Kas jam liko šiame gyvenime ir kaip jį reikėtų užbaigti? Po savaites trukusios depresijos Francas susiima. Tačiau netrukus pasirodo Reinholdas – paslaptingas asmuo, kuriuo taip žavisi Francas. Kas jis – suteneris, nusikaltėlis? Geras, blogas, be skrupulų, demonas?

Reinholdas traukia Francą ir jis pasiruošęs aklai šiuo pasitikėti. Kai Francas tampa Reinholdui našta, šis mėgina juo atsikratyti. Francas vos nežūsta, tačiau atsiperka netekdamas vienos rankos. Ir vėl pradeda viską iš naujo. Jam turi padėti švelni, miela Micė. Kas dar gali padėti, jei ne jausmas, kad esi mylimas ir myli pats? Tačiau Reinholdas nežada pasiduoti ir nori atkeršyti savo buvusiam draugui. Jo revanšu turi tapti Micės mirtis...

Šiame Fassbinderio filme susilieja monumentalumas ir intymi gaida. Čia rasime režisieriaus Vokietijos istorijos viziją ir jo mėgstamus nuostabius aktorius – Günterį Lamprechtą, Gottfriedą Johną, Hanną Schygullą, Barbarą Sukową, bet kartu ir savotišką, net nelabai pridengtą autobiografiją. Filmo operatorius – Xaveras Schwarzenbergeris, Peeras Raabenas sukūrė muziką, kurioje gali išgirsti gatvės romanso atgarsius.

Mažai per televiziją rodytas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ iškart tapo legenda. 1983 m. visas filmas parodytas viename Niujorko kino teatre. Restauruotas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ jau išleistas DVD formatu ne vienoje šalyje.

Pateikiame 1980 m. įvykusio interviu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu fragmentus, kuriuose per 40 filmų sukūręs režisierius kalba apie filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“.

Filme „Berlynas. Aleksandro aikštė“ Jūs sąmoningai pabandėte pasitelkdamas televiziją pažadinti žmonių fantaziją, t.y. laimės jausmą. Tačiau to padarinys – ant Jūsų pasipylę grasinimai nužudyti, keiksmažodžiai ir visiškas filmo atstūmimas.

Viso šito akivaizdoje iš tikrųjų jaučiuosi visiškai sutrikęs, nes man atrodo, kad „Berlynas. Aleksandro aikštė“, išskyrus keturioliktą seriją (arba, kaip dabar ją visi vadina, „Epilogą“), yra nepaprastai gražus, kerintis ir šviesus filmas. Tiesą sakant, aš niekad nebuvau linkęs skatinti autoagresijos. Visada taip pat galvojau ir apie knygą „Berlynas. Aleksandro aikštė“. Tikėjausi, kad parodžius filmą bus ginčų, net labai jų norėjau. Bet dabar atrodo, kad agresija nukreipta prieš patį kūrinį. To nesiekiau. „Šėtono lašuose“ visiškai sąmoningai mėginau paskatinti žmones susimąstyti apie agresiją, kuri nukreipta į meno kūrinį, apie menininko vietą visuomenėje. Bet šis kūrinys iš pat pradžių buvo skirtas ribotam žiūrovų būriui ir sukurtas visai kitokia kino kalba nei „Berlynas. Aleksandro aikštė“. Galiu pasakyti tik tiek, kad visiškai nieko nesuprantu.

Filme „Berlynas. Aleksandro aikštė“ Biberkofo mylimoji Micė vienoje scenoje stovi sankryžoje. Viena gatvė vadinasi „Mozės“, kita – „Žano Polio“. Ar tai užuomina apie būsimus filmus, pasitelkus gatvės stulpą?

Ką reiškia „užuomina, pasitelkus gatvės stulpą“? Žmonės, kurie gamino gatvės stulpus filmui, manęs klausė: „Kaip ta gatvė vadinasi?“ Romane tiksliai nenurodyta, kaip vadinasi gatvė, kur herojė užsiima prostitucija. Ir todėl aš ją pavadinau „Fontanės gatve“, nes mėgstu Fontanę, kitą pavadinau „Žano Polio gatve“, nes mėgstu Jeaną Paulį (vokiečių rašytojas, gyvenęs 1763– 1825, – red. past.). Gal aš sukursiu filmą, kuris turės sąsajų su Jeanu Pauliu. Bet iš pradžių taip pavadinau gatvę, nes man patinka Jeanas Paulis. O „Mozės gatve“ pavadinau todėl, kad man įdomus žmogus, vardu Mozė. Visai nebūtina, kad kiekviena rodyklė žymėtų būsimą filmą.

Ar galima tvirtinti, kad filme „Berlynas. Aleksandro aikštė“ egzistuoja trys paties Fassbinderio projekcijos – Biberkofas, Reinholdas ir Micė?

Taip, galima drąsiai tvirtinti.

Mes atkreipėme dėmesį, kad Biberkofas turi daug Jūsų bruožų.

Aš visada norėjau vadinti Reinholdą.

Taip, tai dar vienas aspektas: Biberkofas yra savotiškas Jobas, o Reinholdas, tarkime, yra gryno vyriškojo prado įsikūnijimas. Micė – tarsi besiskleidžianti gėlė. Visi šie trys bruožai būdingi Fassbinderiui?

Žinoma, bet kaip visuma. Jei juos analizuosime kartu, tai gausime kažką, kas greičiausiai turi pakankamai daug bendra su manimi. Tai akivaizdu. Bet aš tikrai nesu vien tik Biberkofas, nesu ir vien tik Reinholdas, o jau vien tik Mice tikrai niekad nebuvau. Turi būti iškart visi trys. Visi trys kartu turi kažką, iš ko susideda mano sugebėjimas išgyventi.

Ar negalėtumėt viso to iššifruoti?

Viena vertus, esu vadinamasis kantrusis Biberkofas, kuris ne savo noru pažino daug blogio pasaulyje, bet mano, kad viskas bus gerai. Kita vertus, esu Reinholdas. Jam pasaulis yra tokia vieta, kur galima išgyventi tik jei (kaip čia pasakius, kad tai neatrodytų kaip Reinholdo įskundimas, nes aš to nenoriu) prisitaikysi prie pačių šlykščiausių galimybių. Micė yra ta, kuri myli visus. Aš manau, kad Micė turi talentą mylėti visus ir kiekvieną.

Ir jai viskas atrodo nuostabu?

Taip, jai viskas atrodo nuostabu.

Pagal Goethe’s instituto Vilniuje informaciją parengė Kora Ročkienė