Pirmasis

Bejart’as pro binoklį

Maurice’o Bejart’o „Ballet for Life“ „Siemens“ pramogų arenoje

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
K. Rupeikaitės nuotr.

Garsiausio XX a. antrosios pusės Europos choreografo Maurice’o Bejart’o vardas Vilniuje suskambo po dvidešimties metų – „Klasikos projektų“ dėka buvo galima susipažinti su prieš dešimtmetį sukurtu ambicingu reginiu „Ballet for Life“ („Baletas gyvenimui“). „Siemens“ pramogų arenoje įkurdintas spektaklis virto pramoga maždaug dvidešimt dviem tūkstančiams žiūrovų – lojalių bendrovės „Omnitel“ klientų ir tų, kurie norėjo dar kartą išgyventi jaunystėje patirtą M. Bejart’o šokio magijos stebuklą.

Lapkričio 7–8 d. Europos choreografijos magas, šiemet švenčiantis savo aštuoniasdešimtmetį, surežisavo masinį spektaklį, kurio atlikėjais tapo gausybė Lietuvos piliečių, po vieną ir poromis darniai skubančių į lietuvišką Epidauro amfiteatrą – kad galėtų susitikti su Freddie Mercury, Wolfgangu Amadejum Mozartu, Gianni Versace ir Jorge Donnu bei dalyvauti M. Bejart’o aukojamose šių kūrėjų atminimui skirtose mišiose.

M. Bejart’o spektaklis pirmiausia tapo komercine ir reklamine akcija jo organizatoriams, taip pat ir jų klientams, apsirūpinusiems „sidabrinėmis“ ir „auksinėmis“ kortelėmis, kartu – ir galimybe paspekuliuoti veltui ar pusvelčiui gautais bilietais.

Todėl nelengva nuspręsti, kaip reikėtų vertinti šį renginį. Neabejotinai tai svarbus kultūros įvykis, patekęs į pramogų pramonės mašiną ir praradęs žmogišką mastelį – o kartu ir galimybę būti suvoktas tiesiogiai. Neaprėpiamai didžiulė „Siemens“ arenos erdvė tinkamai galėtų būti suvaldyta nebent šokančių kiklopų – žiūrovo ir jam siūlomo meno kūrinio kontaktas gali užsimegzti tik iš labai riboto skaičiaus taškų, todėl reginiui pasibaigus likę įspūdžiai daugiau susiję su netikėtai stipriai veikiančia erdve ir keliatūkstantine žiūrovų minia, nei su tuo, kas pusantros valandos dėjosi nykštukinėje scenoje, kurios iš 103 tribūnos, kad ir labiausiai persikreipus, tebuvo galima matyti geriausiu atveju du trečdalius.

Spektaklis vyko kaip didžiulis pramogų šou su visais jo atributais – vėluojančiųjų kirbinėmis, alaus ar sidro bokalais bei užkandžiais, pašaliniais garsais, vaizdais ir kvapais. „XX a. baletui“ lankantis Vilniuje 1987-aisiais, pasirodymai taip pat vyko tuo metu didžiausioje – Koncertų ir sporto rūmų – salėje („Malraux“ buvo parodytas Operos ir baleto teatre), tačiau spektaklių energetika neprarado ryšio su žiūrovais ir sugebėjo užvaldyti nepalankiai didžiulę erdvę. „Siemens“ arena buvo keliskart galingesnė, nors spektakliui ir talkino du palubėje kabantys ekranai, taip pat atrodę juokingai maži.

Kažin ar įsigilinti į M. Bejart’o „Ballet for Life“ būtų pagelbėję ir binokliai, kuriais apsirūpino salės kaimynas – įkypai stebimas veiksmas lyg kitoje gatvės pusėje esančioje scenoje nesugebėjo sutelkti dėmesio ir priminė iš toli matomą cirko artistų pasirodymą. Nuasmeninto reginio įspūdį paliko ir tai, kad lyg ir nebeliko tų, kurie atsakingi už tą gyvenimui dedikuotą baletą – nebuvo jokių spektaklio programėlių (bent jau keli nemažos prižiūrėtojų armijos kariai apie tai nieko negalėjo pasakyti), spektaklio kūrėjų ir atlikėjų pavardės liko įslaptintos. Teliko gaivinti matyto spektaklio įrašo įspūdžius ir derinti juos su silpnais gigantiškoje erdvėje pasiklydusio vaizdo siunčiamais impulsais.

iliustracija
K. Rupeikaitės nuotr.

M. Bejart’o režisūra ir choreografija neabejotinai talentinga – tačiau atrodo, kad per daugelį metų ji prarado organiškumą ir virto tikslia, bet vien fizinės energijos pripildyta kopija. Imitacija dvelkė ir spektaklio finalas, kuriame choreografo, matyto viename iš „Le Presbyter“ įrašų, vaidmenį atliko anoniminis jo antrininkas. Kaip ir kiekvienas muzikinis kūrinys, „Ballet for Life“ išsaugojo savo formą – nepasikeitė paradoksų prisodrintos režisūrinės mizanscenos, jų eiga, iš efektingų judesių sudarytos choreografinės kombinacijos, geras atlikimas, išradingi kostiumai ir apšvietimo kuriamas dinamiškas reginys, tačiau spektaklio paantraštė – „Tiems, kurie išėjo per anksti“ – nutolo, nublanko, išblyško. Mirusiųjų vardus šaukiančios prie dešiniojo krašto prisišliejusios gedėtojos juodais drabužiais tik akimirkai priminė tuos, kuriems buvo skirtas šis didžiulis M. Bejart’o kūrinys.

Vieno iš jų – 1992 m. nuo AIDS mirusio Jorge Donno – pasirodymą Vilniuje 1987-ųjų birželį iki šiol prisimena daugelis baleto gerbėjų. Šis unikalus šokėjas, kurio genuose įtariama buvus ir elemento „Lietuva“, po spektaklių Vilniuje buvo apipiltas gėlėmis, o jo nuotraukos su autografais kaip relikvijos iki šiol saugomos ne vieno baleto menininko ar šio meno gerbėjo kolekcijose. Jam, kaip Maurice’o Ravelio „Bolero“ solistui, talkino ne tik kolegos iš „XX a. baleto“, bet ir šeši mūsų baleto artistai (įdomu, kur jie dabar?). Bet į „Ballet for Life“ režisūrinį audinį įtrauktas nemažas J. Donno solo epizodas, nufilmuotas 1986 metais pagal F. Mercury hitą „I want to break free“, atrodė per daug egzaltuotas ir balansavo ties kūrybos ir ekscentriškos improvizacijos riba.

Įpratus prie gerokai artimesnių kontaktų su kūryba, nei kad gali pasiūlyti „Siemens“ arena, negali nuneigti, kad per keliolika metų išaugo ir gerokai liberalesnių poreikių karta: vienas jos atstovas, įsikūręs BMW tribūnoje, apsvaigęs nuo alaus ir muzikos, kuo nuoširdžiausiai sekė veiksmą ir konkuravo su artistais, šoko, siūbavo klubais ir mosavo rankomis, džiūgaudamas dėl kiekvienos melodijos, ir įsijautęs balsu antrino F. Mercury.

Vis dėlto per dešimtį metų kultūrai tapus gerokai intymesnei, kameriškesnei, kai kuriems žiūrovams tokiems tikslams pasiekti pasitelkta forma pasirodė netikra, apsimestinė, paradinė, o finalinis lozungas – „Show must go on“ – beveik absurdiškas, užpildytas vien griausmingo pinigų žvangesio, tikriausiai akompanuojančio ir „Lietuvos šokių dešimtuko“ artistams, tarp kurių šeštadienį pagal tą pačią melodiją su geltonu F. Mercury triko strakaliojo ir garsus Lietuvos rašytojas.