Nauji filmai prastėja, seni – vis geresni

„Tikriausiai velnias“

Pastebėjau, kad lietuviai visada mieliau gręžiasi į praeitį. Mūsų didvyriška senovė tapo ne tik pagyvenusių nacionalistų ir nevykėlių užuovėja. Žavėjimasis praeities milžinais – kaip užkrečiama liga. Gal tikrai ja kiekvienas turi persirgti – net lietuvių kinas? Jo pasaulį jau kelinti metai drebina būtinybė 2009-iesiems žūtbūt sukurti istorinį filmą. Kadangi lietuviams istorija yra ne tai, kas vyko prieš 20, 60, 100 ir pan. metų, o pagonių ir panašūs laikai, tai, matyt, sulauksime filmų apie Krymo užkariavimą, Žalgirio mūšį ir dar ką nors didžiai didvyriška. Kad tas „kažkas“ pateisintų nykų mūsų buvimą Europos centre ir intensyvų tapimą tobulų vartotojų visuomene. Amerikiečiai šitas pamokas išmoko daug seniau – visą jų tautos ir šalies istoriją, mitus ir legendas iš esmes sukūrė kinas. Todėl siūlau pasižiūrėti 1956 m. Roberto Rosseno sukurtą istorinę dramą „Aleksandras Makedonietis“ (LTV, 23 d. 12 val.). Trumpą ir gražų pasaulio užkariautojo gyvenimą neseniai prisiminė revoliucinių idėjų mėgėjas Oliveris Stone’as. Tačiau jis nebuvo pirmasis kūrėjas, sumanęs prikelti didvyrį. 1956-aisiais, kai filmas „Aleksandras Makedonietis“ pasirodė ekranuose, Rossenas neišvengė priekaištų ir dėl banalių batalinių scenų, ir dėl fantazijos trūkumo. Tačiau laikai keičiasi, nauji filmai vis prastėja, seni darosi vis geresni, tad, įtariu, palyginimas dabar būtų ne Stone’o naudai, nors jo filmas ilgesnis, – šitas trunka tik 141 min. Juolab kad Aleksandrą Makedonietį suvaidino vienas įstabiausių 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių britų aktorių Richardas Burtonas, užkariautojo tėvus – Fredricas Marchas ir Danielle Darrieux, o jo žmoną – dabar jau visiškai pamiršta žvaigždė Claire Bloom.

Ateinančią savaitę LTV baigs trumpą Robert’o Bressono retrospektyvą didžiojo meistro 1977 m. sukurtu filmu „Tikriausiai velnias“ (26 d. 23.15). Filmo herojus studentas Šarlis (Antoine Monnier) bjaurisi gyvenimu ir nemato jo prasmės. Šarlis mielai nusižudytų, bet nori išvengti mirtinos nuodėmės, todėl pasirenka kitokį kelią. Jis jau išbandė dalyvavimą politikoje, religinius ieškojimus, tačiau visa tai jo netenkina. Todėl Šarlis pasirenka narkotikus. Daugumos Bressono filmų herojai yra vienišiai, tačiau šiame Šarlį myli net dvi moterys – Alberta (Tina Irissari) ir Edviga (Laetitia Carcano). Matyt, režisieriui atrodo ironiška, kad vargšas Šarlis šias moteris domina labiau nei jų vyrai. Bene geriausioje filmo scenoje Šarlis prisipažįsta psichiatrui, kad jis nekenčia gyvenimo, bet kartu nekenčia ir mirties. Tačiau finale jo pasirinkimas atrodo netikėtas, nors pasakotojas nuolat grįžta į praeitį.

Scotto Kalverto „Krepšininko dienoraštis“ (BTV, 22 d. 23.10) pasakoja tikrą, autentišką narkomano istoriją. Daug žadantis krepšininkas, kurį suvaidino dar visai jaunas Leonardo DiCaprio, vis labiau grimzta į narkotikus, todėl filmo kūrėjai nuosekliai pasakoja apie jo žlugimą. Žinoma, tai pamokoma istorija (Holivudas kitokių beveik ir nekuria), bet aš niekad nesutiksiu, kad kino misija yra tik laimingo gyvenimo instrukcijų brukimas į tuščias galvas. Deja, pastaraisiais metais tai jau tapo dėsniu.

Instrukcijos instrukcijomis, bet žmonės trokšta jausmų. Manau, ne vienas režisierius, tarp jų būtinai Bressonas, būtų pritaręs vienai rusų poeto Vladimiro Majakovskio replikai. Į priekaištus, esą jo eilės nešildo ir nejaudina, jis atsake, kad nėra krosnis ar jūra. Tačiau būna ir blogai elgtis gundantis kinas. Televizijos kanalų „galvos“ kažkodėl prie tokių filmų klijuoja etiketę „erotinis“. Tačiau taip galima ir patiems apsirikti, ir žiūrovus suklaidinti. Tik vienas pavyzdys: per LTV 22 d. 23.30 galėsime pamatyti Sergio Machado filmą „Žemutinis miestas“ (2005), anonsuotą kaip erotinis filmas. Juosta buvo rodyta Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ sekcijoje, o Kanai grynos erotikos nerodo. Deja, ne viena lietuviška televizija jau tapo tuo klinikiniu atveju, kai erotika yra įžvelgiama visur – net bokštas ar agurkas tokiam piliečiui tampa erotiškais. Televizijos – ne koks nors konkretus pilietis, bet simptomai tie patys. Čia viskas turi būti erotiška, žadinti eilinio žiūrovo jusles – ne tik Valinsko juokeliai ir Kudabienės dejonės, bet ir šokiai, dainos, net kriminalinės ar gyvenimo būdo laidos. Ne gyvenimas, o erotinių įspūdžių kupinas kelias nuo vieno malonumo prie kito, nuo vieno nuotykio prie kito. Brazilų režisierius, pasakodamas apie dviejų draugų kelionę išsinuomotu laiveliu kartu su jauna prostitute, žinoma, nevengė drąsių erotinių scenų, bet ieškantys gražių vaizdelių greičiausiai žiauriai nusivils.

Kadaise Wimas Wendersas sukūrė puikų filmą „Dangus virš Berlyno“. Kine tokios istorijos retos. Todėl atsirado ne vienas režisierius, norintis pasinaudoti Wenderso atradimu – angelais, kurie nori tapti žmonėmis. LNK (23 d. 22.45) parodys akivaizdų puikios idėjos subanalinimo atvejį – Brado Silberlingo perdirbinį „Angelų miestas“ (1998). Perkeltas į angelų miestą Los Andželą, filmas įgijo kitokius akcentus, Megės (Meg Ryan) ir ją įsimylėjusio angelo Seto (Nicholas Cage) istorija tapo ne tokia intelektuali ir metaforiška, bet užtat daug suprantamesnė ir saldesnė.

Perdirbinių būna visokių. TV3 (21 d. 1.20) parodys labai originalų variantą – 1989 m. sukurtas Philipo Noyce’o filmas „Aklas įniršis“ gimė iš japonų filmų apie aklą samurajų Zatoiči serijos. Vėliau prie Zatoiči grįžo Quentinas Tarantino ir Takeshi Kitano. Kine kaip ir gamtoje – niekas niekur neišnyksta.

Jūsų – Jonas Ūbis