Nauji vardai lenkų kino žemėlapyje

„Katynė“

Rytoj bus paskelbti 32-ojo Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalio laureatai. Kol kas apie juos galima tik spėlioti, lakstant iš vienos peržiūros į kitą, nors kritikų ir žiūrovų favoritai jau pamažu pradeda aiškėti. Gdynės festivalyje esu po ilgokos pertraukos – paskutinį kartą čia buvau 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Nors per tą laiką festivalio formulė iš esmės nepasikeitė – konkurse rodomi geriausi per metus sukurti lenkų vaidybiniai filmai, vis dėlto festivalis smarkiai išsiplėtė, jis jau nebesutelpa garsiajame Gdynės muzikiniame teatre, dalis peržiūrų persikėlė į netoliese atidarytą multipleksą. Šiemet festivalio programa labai įvairi – konkursas, lenkų filmų panorama, žiuri vadovaujančio režisieriaus Januszo Majewskio filmų retrospektyva ir, žinoma, jubiliejinė vadinamosios lenkų mokyklos retrospektyva – šiemet sueina 50 metų, kai pasirodė šio judėjimo pradžią žymėjęs Andrzejaus Wajdos filmas „Kanalas“, lenkų kino klasiko Jerzy Kawalerowicziaus, kuriam bus įteikti „Platininiai Gdansko liūtai“ filmų retrospektyva. Šiemet Gdynėje surengti dar keli oficialūs konkursai – viename rodomi nepriklausomų kūrėjų filmai, kitame varžosi lenkų kino mokyklų studentų vaidybiniai etiudai ir diplominiai filmai. Festivalį lydi „Polonicos“ programa (filmai, kurti Lenkijoje arba apie Lenkiją), Krokuvos festivalio laureatų ir Europos kino festivalių filmai, Skandinavijos ir Rusijos kino filmų programos bei susitikimai su kūrėjais, kuriuose pristatomi įvairių šalių kino finansavimo modeliai. Grupelei lietuvių, kurių viešnagę Gdynėje surengė Lenkų kultūros institutas Vilniuje, buvo išsamiai pristatytas lenkų kino finansavimo modelis – susitikome su Lenkų kino meno instituto direktorės pavaduotoju Maciejumi Karpinskiu (interviu su juo skaitykite kitame „7md“ numeryje).

Kad prieš porą metų patvirtintas lenkų kino modelis veikia gerai, galima įsitikinti tik pažvelgus į konkursinę programą. Joje daug filmų, debiutantų, jaunų kino kūrėjų pavardžių. Tai, be abejo, liudija lenkų kino gyvybingumą, jo galimybes. Kitas dalykas – to kino meninis potencialas. Čia jau būtų galima daug ginčytis, nes gerų filmų konkurse kol kas beveik neteko matyti. Daug tikėjausi iš vaidybiniame kine debiutuojančių dokumentininkų Piotro Szcepanskio, Lukaszo Palkowskio, Dariuszo Jablonskio, Stanislawo Muchos. Pastarojo režisieriaus dokumentiniai filmai „Warholo absoliutas“ ir „Europos centras“ gana gerai žinomi ir lietuvių žiūrovams, Jablonskio filmas „Fotografas“ apie nacį, fotografavusį Lodzės getą, kuris iki šiol lieka vienu geriausiu kūriniu apie Holokaustą, taip pat pas mus yra rodytas ne kartą. Muchos filmas „Viltis“ („Nadzieja“, „Hope“) kurtas pagal Krzysztofo Kieslowskio bendraautoriaus Krzysztofo Piesiewicziaus scenarijų. Tai – pakankamai alegoriškas pasakojimas apie angeliškos išvaizdos jaunuolį (Rafal Fudalej), kuris priverčia žmones tapti geresnius gana perversiškais metodais. Sužinojęs, kas pavogė iš bažnyčios vertingą paveikslą, jis ima šantažuoti tą žmogų, kol šis nepadaro visko, kad paveikslas būtų grąžintas į vietą. Filme daug personažų ir kiekvienas jų priverstas stoti akistaton su įvairiomis moralinėmis dilemomis, kiekvienas patiria permainą. Tačiau nepaisant puikių aktorinių darbų – „Viltyje“ vaidina Zbigniewas Zapasiewiczius, Zbigniewas Zamachowskis, Wojciechas Pszoniakas, – filmas palieka gana dviprasmišką įspūdį. Pirmiausia jis atrodo antrinis, nes puikiai gali įsivaizduoti, kaip šį scenarijų būtų įgyvendinęs Kieslowskis, kuriam jis kažkada ir rašytas. Mucha bando sekti juo, tarsi neišdrįsdamas paprieštarauti kanonui, ir tai filmui visai ne į naudą, nes metafizinės Kieslowskio filmų atmosferos iki šiol nepasisekė sukurti nė vienam jo sekėjui, o ir paties Muchos talentas labiau linksta į tragifarsišką tikrovės suvokimą. Panašiai atsitiko ir su Dariuszo Jablonskio „Braškių vynu“ („Wino truskawkowe“), kurio pagrindas – vieno originaliausių šių dienų lenkų prozininkų Andrzejaus Stasiuko proza. Pasakodamas apie policininką, kuris nuo sunkių išgyvenimų bėga į tolimiausią Lenkijos užkampį, kažkada priklausiusį dabar jau legendinei Galicijai, režisierius stengiasi išsaugoti specifišką Stasiuko (beje, lietuviškai 2006 m. pasirodė jo knyga „Pakeliui į Babadangą“) prozos atmosferą, jo poetines metaforas, griežtą siužeto logiką. Filmas atrodo pakibęs tarp filmų apie provincijos keistuolius poetikos ir bandymų perkelti į ekraną magiškosios prozos motyvus. Pavyzdžiui, policininkas kalbasi su vaiduokliu – žiemą miške sušalęs žudikas nuolat grįžta namo, – net užsako šiam mišias. Bet visa tai lydi gana tiesmukiška teatrališka režisūra, nujaučiami konfliktai, gana senamadiškas – kažkur 7–8-ajame dešimtmečiuose įstrigęs stilius. Nors ekrane – šių dienų gyvenimas, net tą tolimą užkampį pasiekusi transformacija, kurią filme savaip simbolizuoja kunigo ir policijos nuovados viršininko konfliktas: pavyzdžiui, pastarasis yra įsitikinęs, kad anksčiau, kai valdžia ir bažnyčia buvo griežtai atskirtos, buvo geriau. Beje, kunigą filme vaidina neseniai Lietuvoje viešėjęs Jerzy Radziwilowiczius. Visai jauni kinematografininkai taip pat nori įprasminti jų akyse besikeičiančią tikrovę. Tačiau ji ne visada pasiduoda suvokiama ir sutalpinama į griežtas siužeto schemas ir pasakojimo stereotipus.

Festivalį atidarė ilgai lauktas Andrzejaus Wajdos filmas „Katynė“. Jo premjera Varšuvoje rugsėjo 17 d., per metines tragiškos datos, kai nacių Vokietijos užpultai Lenkijai 1939-ųjų rugsėjo 17 d. į nugarą smogė Sovietų Sąjunga, turėjo ir politinį atspalvį, joje dalyvavo svarbiausi Lenkijos politikai. Wajda šį sumanymą brandino ilgai, nes jo tėvas kartu su keliomis dešimtimis tūkstančių lenkų karininkų taip pat 1940-aisiais buvo rusų sušaudytas Katynėje netoli Smolensko. Apie šias žudynes daug dešimtmečių Lenkijoje net nebuvo galima užsiminti. Truputį bijojau, kad pamatysiu tik filmą-monumentą, filmą-paminklą. Tačiau aštuoniasdešimtmetis Wajda nustebino pačia geriausia prasme. Būdamas ir paminklas Katynės aukoms, filmas kartu yra jaudinantis pasakojimas, kuriame skamba ir dabar aktualūs klausimai apie tautos pasirinkimą ir jos išlikimą. Bet apie filmą ir festivalį išsamiau parašysiu jau grįžusi į Vilnių. Netrukus prasideda peržiūra. Gal būtent būsimas filmas ir bus svarbiausias pretendentas į „Auksinius Gdansko liūtus“?

Gdynė, rugsėjo 20 d.