Ilgai ir laimingai

Giedrė Bardzilauskė. „Ilgai ir laimingai“. 2007 m. K. Pipiraitės nuotr.

Kauno „Eglės“ galerijoje Giedrė Bardzilauskė pristato pirmąją personalinę keramikos darbų parodą „Ilgai ir laimingai“. Savo darbais autorė iškelia į šviesą simbolius, kurie jau gerą pusšimtį metų yra subanalinti ir kasdienybės nustumti į paraštes. Žiūrovas, dalyvaudamas jų „grąžinimo“ ceremonijoje, gali pamėginti atrasti primirštus simbolius iš naujo.

Pompastiški ir saldūs penki objektai savo monumentalumu, forma ir medžiagiškumu peržengia keramikos ribas, pretenduodami į skulptūros sąvoką. Jie neneigia popartiškos kultūros ir jai būdingo kičinio blizgesio: trys gigantiškos širdys, braškė ir pyragaitis kamerinėje galerijos aplinkoje pribloškia savo dydžiu ir ryškumu. Objektai iš pirmo žvilgsnio šventiški, dvelkiantys maloniu neįpareigojančiu saldumu ir šiluma. Įspūdį savo spalvų subtilumu bei formos pasyvumu dar labiau paryškina objektus laikančios kolonos. Šis kontrastas atskleidžia, berods, pagrindinį erdvinių objektų tikslą – buvimą objektu, kuriuo gėrimasi, žavimasi, kuriuo rūpinamasi ir pagaliau kuris yra valgomas. Širdis, pyragaitį ir braškę, skirtingus savo turiniu ir medžiagiškumu, jungia formos ekspresyvumas, sukeliantis liepsnojimo įspūdį. Įgyvendindama savo idėją, glazūroms Giedrė renkasi neįmantrų, tačiau dramatišką spalvų koloritą. Autorė žaidžia kontrastais, derindama balta su juoda, raudona su iki juodumo tamsia žalia, tapybiškumą su grafiniais elementais. Tarpusavyje kontrastuojantys trapumas ir didybė, subtilumas ir išsišokimas kelia abejonę tuo, ką matai, stilistikos, gylio, prasmės, „tikrumo“ aspektais. Vaizdas labai buitiškas, įtikėtinas, o kartu ir pakilus, romantiškas, todėl visuma kiek ironiška. Forma ir spalva tampa prasmės konstravimo priemone, praplečiančia interpretacijų galimybę.

Juslinėje plotmėje autorės darbai – tai kvietimas nebijoti degti. Degančios širdies simbolis regimas visuose penkiuose objektuose. Tačiau Giedrė jį pristato kiek netikėtu rakursu. Nors jos ir degančios, įgėrusios į save liepsnos, ugnies simboliką (tiesiogine ir perkeltine prasme), viliojančios paliesti liepsną ir tapti laimingu kaip J. Biliūno apsakyme „Laimės žiburys“, tokį ketinimą stabdo nuojauta, kad šiems objektams reikalingas atstumas. Realus prisilietimas jas sunaikintų išsklaidydamas amžinos laimės iliuziją. Tiesioginis kontaktas pavojingas, įspėja mus ugnies stichijos baimė. Vainikuojančiuose augaliniuose motyvuose saugiai tūnanti braškė-širdis žada aistrą, lengvumą, saldumą, žydėjimą ir vaisius, tačiau kažkur giliau slepiasi gerai užmaskuota potekstė. Pasirinkimų amplitudė gausi, įtraukianti ir saldumą, ir skausmą, įsirėžusį raštuose, primenančiuose išdegintas žaizdas. Visi kartu objektai subtiliai perteikia naratyvą apie trokštamą ar prarastą rojų, pasaką, kurioje gyvens/gyveno princas ir princesė. Ilgai ir laimingai. Tačiau status quo, paraleliai nerūpestingam blizgesiui, erdvėje tvyro didelis kraujuojantis ilgesys, galintis virsti vestuviniu tortu. Gardžiu ir tokiu laikinu, kokiu, kaip ir degančių širdžių žavesiu, turi tenkintis tik akimirką, kol jos grakščiai liepsnoja. Laikinumo ir laimės kiekybės santykis sukelia egzistencinius apmąstymus apie tai, kiek džiaugsmo gali būti šalia skausmo, kiek kančios šalia laimės, ir kiek tai gali tęstis. Kalbant buitiška kalba – koks turėtų būti biskvito ir kremo santykis, kad tortas ne tik vizualiai įspūdingai atrodytų, bet ir būtų skanus.

Giedrės širdys, be žaižaruojančio liepsnojimo, yra ir pasyviai smilkstančios, laukiančios, trokštančios būti atrastos. Žodžių junginys „ilgai ir laimingai“ Giedrės darbe nuskamba paradoksaliai. Galbūt laimė – būti pasigrožėjimo objektu, vilioti, žavėti, tačiau taip ir likti ant kolonos, stengiantis nenueiti toliau, nei buvo lemta, likti iliuzijų ir pasakų pasaulyje. Čia nėra istorijos dalies, kurioje būtų pasakojama apie kasdienybę, rutiną, pyktį ir kitus žemiškus dalykus.

Žvelgiant ikonografiniu aspektu, autorės darbai spinduliuoja atsineštinėmis prasmėmis. Liepsnojanti širdis krikščionybėje – Dievo meilės žmonėms, vienybės simbolis. Širdis – žmogaus centras, viso žmogaus gyvenimo, o ypač meilės simbolis. Kolonos – tai apaštalų, valdžios, Rytuose – falinis simbolis, reiškiantis gamtos seksualinę energiją bei visatos polių pusiausvyrą. Suvienyti, vadinasi, sujungti visas savo dalis į vieną. Simbolinis ir pats darbų skaičius: senovės Egipte penkios kolonos simbolizavo pasaulio visumą. Numerologijoje skaičius 5 simbolizuoja penkis rankos pirštus, išreiškia žmogaus kūno savybes, jo dvasinį gyvenimą, meilę ir santuoką, kančią. Iš penkių knygų sudarytas Senasis Testamentas (penkios Mozės knygos, arba Penkiaknygė). Penki laikomas Jėzaus skaičiumi, simbolizuojančiu penkias jo žaizdas.

Giedrės darbai Lietuvos keramikos kontekste išsiskiria savitumu, susitelkimu ties asmeniniu pasaulėvaizdžiu, meniniu įtaigumu ir interpretacijų gausa. Menininkė subtiliai suderina tai, kas sakralu, ir tai, kas pompastiška. Jos sukurti objektai nepraranda funkcionalumo (kaip interjero puošybos elementai) ir kartu atskleidžia estetines bei egzistencines temas. Tai darbai, kuriems reikia namų. Jie skirti puošti buitį, sklaidyti joje įsiveisusią rutiną, savo žvilgėjimu dar kartą sekti simbolių kupiną pasaką apie amžiną laimę.