Augalus ir vaikus reikia pamerkti

Nomeda Saukienė. „Plaukiantys“. 2004 m.

Nemėgstu aš tų jubiliejų. Dažniausiai būna nejauku ir juos švenčiantiems, ir bandantiems kiek įmanoma korektiškiau paminėti. Menininkai nejučia imasi kūrybinio kelio audito. Rašantys – kritiškesnius žodžius slepia į kišenes. Tačiau kartais jubiliejai padeda iškrapštyti į dienos šviesą parodai vis progos nerandančius, retai pasirodančius menininkus. Kaip, pavyzdžiui, Nomeda Saukienė – gyvena sau gražiai prie upelio apsupta gėlių, tapo kada panorėjusi, todėl visai suprantama, kad be jubiliejaus tiek ją ir tematytume...

Nomeda per dvi galerijas pateikia daugiausia kelerių pastarųjų metų kūrinius, tačiau yra ir ankstesnių, tad galima pajusti jos tapybos kaitą. Man pasirodė, kad šiais metais Saukienės kūriniai pašviesėjo, tiesiog nušvito. Po gėlių audeklais nebeliko nė lašo buvusios žemės klampumo, lietuvių ekspresionistinei tapybos tradicijai būdingo niūrumo, tos sunkiosios materijos pojūčio.

Nereikia būti itin įžvalgiam, kad drąsiai pareikštum, jog Nomedos kūrinių leitmotyvas yra augalai. Tačiau, man regis, ją domina ne tiek gėlių grožis ir dermė, kiek augalų struktūra, tam tikra augimo ir susipynimo tarpusavyje logika. Niekad nemaniau, kad į gėles galima taip giliai įsižiūrėti. Viena vertus, atrodo, kad paveikslo plotas tiesiog užpildytas žiedais, lapeliais ir koteliais. Kita vertus, Nomedos margumynas turi savus principus.

Visada yra bent du sluoksniai. Vienas – išsklaidytas augalinis šydas su sava derme ir, atsižvelgiant į augalus, sava struktūra. Kitas – giliau ar aukštėliau šydo esanti sutelkto dėmesio vieta. Tai gali būti alijošius tarp kitų gėlių, platesni nasturtos lapai ar dukros nugulėta dauba rugiagėlių pievoje. Net jei gėlių jūroje nėra išskirto konkretaus objekto, visada yra didesnio ryškumo zona. Pavyzdžiui, kurioje nors paveikslo dalyje gali ryškiau matytis vieta, iš kur auga gėlės. Kartais antrojo sluoksnio vietą užima audeklas su augaliniais motyvais.

Nomeda Saukienė. „Iškylaujančios“. 2005 m.

Antra įdomi temų linija – laputės. Tiksliau, kažkada buvusios laputės, dabar virtusios apykaklėmis. Menininkė jas atrado senolės spintoje ir nuo tada šios virto nuolatinėmis tapytojos pozuotojomis. Tuščiaviduriai lapučių kūneliai lengvai pasiduoda manipuliacijoms ir yra labai iškalbingi. Gyvūnėliai susitaiko su savotiška reinkarnacija, nes Nomeda pasiūlo joms visai malonių užsiėmimų. Laputės ilsisi, žaidžia, iškylauja, grožisi gėlėmis, šildosi saulėje, tampa gailestingos ar net jaučiasi karalienėmis. Lapučių serija kartu ir prajuokina, ir kelia visai nejuokingų klausimų apie manipuliaciją ir vaidybą, išorinį gyvumą ir vidinę mirtį.

Dar pastebėjau gana įdomią tendenciją – Nomeda kaip ir gėles paveiksluose į vandenį merkia savo vaikus. „Plaukiojanti“ – dukra plūduriuoja upelyje. „Įbridęs berniukas“, – beveik tiesiogine žodžio prasme, pamerktas kaip koks jurginas. Prašviesėję gėlynai irgi tarsi nebe ant žemės, o greičiau plūduriuoja vandenyje. Tik per visą kūrybą keliaujantis alijošius gali būti bet kur. Nei žemėje, nei vandenyje. Jis tiek prisisotinęs syvų, kad vanduo pulsuoja jo viduje.

Saukienės transformuotą realybę skirtingi žmonės suvoks savaip, tačiau kiekvienas gali pajusti, kad tapyba menininkei yra tarsi gimtoji kalba. Ji neanalizuoja tapybos prigimties, istorinės kaitos, konceptualumo. Ji tiesiog tapo. Saukienės tapybinė kalba artikuliuota tiek, kad ji gali ne tik išsakyti pavienius sakinius, bet pasakoti ištisas istorijas. Todėl prie kiekvieno paveikslo yra ką veikti ir akiai, ir protui.